Menu

Ar verta pradėti nuosavą verslą?

17-04-27,
Pozityvios mintys
sukūrė: Žalia Rožė

Ar verta pradėti savo verslą? Kas bus, jeigu nepasiseks? Ar tinkamos tam sąlygos? Ar aš sugebėsiu tinkamai vadovauti savo verslui? Kuri idėja geriausia?

Tikriausiai daugelis gyvena su tokiomis mintimis ir neranda atsakymų.


Šeimos verslas

Visų pirma, norėčiau prisistatyti, trumpai papasakoti apie save ir atsakyti į klausimą, kodėl rašau apie verslą? 

Pati užaugau verslioje šeimoje, kurioje augdama visada stengiausi neigti verslumą kaip vertybę. Visada sakiau, gerai mokysiuosi mokykloje, baigsiu universitete teisės mokslus, dirbsiu samdomą darbą ir ramiai gyvensiu.

Nuosavas verslas

Tačiau kraujyje esančių genų nepakeisi. Prieš dvylika metų kartu su vyru įsteigėme savo pirmą įmonę, savo pirmą šeimos verslą. Tai buvo verslas pradėtas nuo visiško nulio. Visišku nuliu vadinu finansus, patirtį, paramą. Neturėjome net savo biuro. Tačiau turėjome daug pasitikėjimo savimi, optimizmo, tikėjimo verslo idėja, ryžto, daug jėgų, jaunatviško žavesio. 

Kaip dabar prisimenu pirmas mūsų darbo dienas bei mėnesius, pirmų darbuotojų paiešką, pirmus klientus, nepatikėčiau, jog tai galima padaryti. Nepatikėčiau, jeigu tai būčiau dariusi ne pati, o man tik apie tai kas nors pasakotų. 

Vėliau sekė kelios kitos verslo idėjos, o su jomis ir dar keli kiti šeimos verslai. Idėjų verslui visada turėjome ir su kiekvienais metais jų daugėja. Tačiau visada reikia nepamiršti, jog kiekvienai idėjai realizuoti reikia laiko, daug investicijų (nebūtinai piniginių), daug jėgų.

Verslo idėjos

Manęs dažnai klausia: „Kaip žinoti, ar mano verslo idėjos yra geros? Ar verta į jas investuoti? Ar verta imtis dirbti sau?“ Taip pat tenka bendrauti su žmonėmis, kurie jau yra pradėję įgyvendinti savo idėjas. Dažnai iš jų irgi sulaukiu klausimų: „Du metus jau visą save atiduodu savo idėjai, savo verslui, tačiau vis dar nėra taip, kaip įsivaizdavau prieš ją imantis ją įgyvendinti. Kaip žinoti, ar eiti toliau? Ar verta toliau investuoti pinigus, savo laiką, jėgas? Viduje jau pradeda kirbėti abejonės, nepasitikėjimas, kažkas iš vidaus sako, jog reikia sustoti“.

Taigi, ar verta daryti? Visada sakiau, jog reikia klausyti savo širdies balso. Jeigu joje pradeda augti verslo daigeliai (nors nebūtinai jie – tai tinka bet kuriems kitiems idėjų, kūrybiškumo daigeliams), privalai juos sodinti ir auginti. Jeigu TU to nepadarysi, kito karto gali jau nebebūti. Kitą kartą gali ir neužauti jokie daigeliai. O tinkamų sąlygų kažką pradėti naujo daryti niekada nebus. Visada atsiras priežasčių, kodėl ne šiandien, kodėl netinkamas laikas ir vieta.

Nepabandysi – nesužinosi. Net jeigu ir nepavyks, nepasiseks ar pritrūks jėgų, tačiau ramiai žinosi kaip yra, kaip TAU gavosi. O svarbiausia – tai bus didžiausias gyvenimo universitetas, kurio kurso nedėsto jokiame pasaulio universitete. Kitą kartą TU jau turėsi tokią patirtį, su kuria jau nuo pirmos dienos žinosi kaip teisingai reikia viską daryti.

Na ir dar – įsivaizduok, jog pirmas TAVO bandymas pasiseka ir pateisina visus lūkesčius!

Ar sunkus kelias iki tikslo pasiekimo? Priklausomai nuo to, koks tas tikslas buvo iškeltas, bet dažniausiai jis sunkus ir net gi labai. Jeigu buvo didžiausias noras išeiti iš samdomo darbo, nedirbti kažkam, būti bosu sau – tuomet tai pasiekiama nuo pat pirmos dienos, kai tik išeini iš samdomo darbo ir pradedi dirbti savo verslo idėjai. Dažniausiai norai būna didesni: gauti pakankamai pajamų, jog galėtum bent pats išgyventi, vėliau – šeima išgyventi, dar vėliau – jog galėčiau keliauti ir/arba veikti mėgstamą veiklą, dirbti tik 4 valandas per savaitę ir panašiai. Tuomet ir tenka atsidurti tokiose kryžkelėse, su panašiais klausimais: „Ar verta toliau eiti su savo idėja? Ar nešvaistau savo brangaus laiko? Gal geriau daryti kažką kito?“

Mano atvejais visi verslai finansinį „lūžį“, kai jau galėjau išsimokėti atlyginimą sau, ne tik darbuotojams, pasiekdavo po 4-5 metų nuo savo pirmos dienos gyvavimo. Tikiu, jog tas „lūžio“ terminas kiekvienam yra skirtingas. Čia priklauso nuo idėjos, nuo pačio žmogaus, nuo to, per kiek laiko jis turi išmokti tam tikras verslui reikalingas žinoti pamokas. 

Per tuos 4-5 metus būdavo visko. Nuo vidinio noro viską „mesti“ ir nuleidus akis pripažinti, jog nepavyko. Iki filosofinių klausimų „kodėl man taip nesiseka?“. Gyvenime viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Kartais atrodo, jog nesiseka, tačiau tik po kurio laiko, atsisukus atgal, supranti, jog tas įvykis, kurį vertinai visiška nesekme, buvo didelė pamoka arba buvo visai sėkmingas dalykas, nes nebūčiau pastebėjęs kitų, mane į sėkmę atvedusių aplinkybių.

Ar verta šioje vietoje sustoti? Kiekvienam duotas skirtingas kelias. Tačiau prisiminkite pasakojimą apie du deimantų ieškotojus. Nežinote šio pasakojimo? Leiskite man papasakoti. Gal mano pasakojimo aplinkybės nebus tikslios ir visiškai teisingos, tačiau pati esmė bus tikra ir teisinga. 

Vieną kartą du deimantų ieškotojai skirtingose vietose ieškojo deimantų. Po ilgų, varginančių darbų pirmasis deimantų ieškotojas pagaliau atrado savo deimantą, apsidžiaugęs jį pasiėmė, baigė kasybos darbus ir išskubėjo pas šeimą. Antrasis metęs savo iškastą duobę, nuėjo į pirmojo ir pradėjo ten ieškoti savojo deimanto. Daugybę metų vargo, kasė, tačiau deimantų nerado. Vieną dieną nusivylęs, liūdnas sėdėjo ir netyčia pamatė, jog kažkas žėri jo pradžioje kastoje duobėje. Puolė kasti ir po kurio laiko, iškasė didžiausią, gražiausią deimantą. Savo deimantą! Prieš daug metų jis buvo visai arti jo, tačiau tvirtai nesilaikęs savo kelio ir sekdamas paskui savo draugą, jis jį pametė.

Sakysite: „panašu į pasaką“. Gal ir pasaką, bet atminkite pasakos ne veltui yra sukuriamos. O ir pačiai teko matyti, jog tik patys ištvermingiausi, atkakliausi, žmonės, kurie eina savo keliu niekur nesidairydami, pasiekia savo tikslus. Tie kurie sustoja, kurie mėtosi, kurie bando sekti kitus – taip ir neranda to savo gyvenimo deimanto.

Gyvenimas mėgsta išbandyti ir patikrinti, ar tikrai taip smarkiai sieki savo tikslo, ar tikrai TU jo esi vertas. Taigi įrodykite gyvenimui, jog esate stiprus!

Be autorės sutikimo teksto platinti bei kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

...

Kas Jums yra šeima?

17-04-20,
Šeima
sukūrė: Žalia Rožė

Velykų rytą džiaugiausi, jog turiu ŠEIMĄ. Kai esame visi septyni kartu – jaučiu mūsų ŠEIMOS tvirtybę, pilnumą, tą išbaigtą jausmą, jog visos tavo širdies dalelės vietoje. Nepaprastas jausmas, kai žinai, jog kiekvienu šeimos nariu gali pasitikėti, gali rasti supratimą, ramybę, džiaugsmą. Žinai, jog net staiga įsižiebus kivirčui, jis bus bus „užgesintas“ apsikabinimais ir bučiniais.

Dažnai manęs klausia, kodėl keliaujame su vaikais, o dažnu atveju su tėveliais ir seserimi? Kodėl šventės, išvykos, laisvas laikas yra kartu su šeima? O kaip gi kitaip, jeigu ne su jais? Jeigu visi kartu būdami jaučiamės geriausiai.

Būti kartu visai šeimai, mūsų giminėje yra didelė vertybė. Mano abudu seneliai mirė, kai aš buvau dar visai maža. O abidvi močiutės su mumis gyveno iki šių dienų. Abidvi sirgo gana sunkiomis ligomis, abidvi teko slaugyti, prižiūrėti, rūpintis. Mano tėveliai, mūsų visa šeima visada buvo kartu iki paskutinės jų gyvenimo minutės. Nebuvo net minties perkelti gyventi į senelių namus ar išvažiuoti kur nors gyventi kitur. Visada buvo stiprus jausmas, jog turime būti kartu.

Turėti ŠEIMĄ – tai būti meilės dalimi, kurią gausi ir kurią dalinsi likusį savo gyvenimą. Meile, kuri šeimos gyvenime yra svarbiausia. Ji padeda įveikti visus sunkumus, su kuriais tenka susitikti gyvenime. Visada gali pasiguosti skausmais, išgyvenimais bei pasidalinti džiaugsmais ir pasiekimais. Tai žmonės, kurie tave supras, kurie patars, padės, be pavydo kartu pasidžiaugs.

Šeimos meilė – tai pagrindinis gyvenimo variklis, pasitikėjimo savimi šaltinis. Mylėkite savo šeimą, būkite kuo daugiau kartu, keliaukite kartu, juk namai, šeima ne ten, kur jūsų pastogė, o ten, kur visi šeimos nariai kartu. Net jeigu tai būtų po tiltu. 

 

Be autorės sutikimo teksto platinti, kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

...

Ar lengva darytai tai, ką mėgsti?

17-04-13,
Pozityvios mintys
sukūrė: Žalia Rožė
Kodėl, mes dažniausiai darome tiek daug dalykų kurių nemėgstame, o darome tiek mažai tai, kas mums išties patinka? O gyvenimas toks trumpas...

Žiemą anksti ryte keltis, skubėti, stovėti kamščiuose, nespėti atlikti laiku milijono darbų, kurie lyg ir turėtų būti mėgstami, tačiau per skubėjimą, per jų gausą juos atlikdamas nejauti jokio laimės žiburėlio. Ar nepažįstama situacija dažnam?

Ir vis skubi, bėgi, sukandęs dantis lauki... lauki kol baigsis šis etapas, o paskui bus jau kitaip. Baigsis šitas didelis projektas ir tada gyventi bus paprasčiau. Tada galėsiu daugiau laiko praleisti su vaikais, nueiti su jais į parką ir pasivėžinti riedučiais, kartu su dukra iškepti pyragą, su sūnumi pažaisti stalo žaidimą. Tačiau kaip tyčia po to didelio projekto užgriūna dar du ir ne ką mažiau laiko reikalaujantys projektai...

Kiekvieną kartą grįžusi iš kelionės, sau pažadu, jog bus kitaip. Neleisiu iš mano gyvenimo vogti laiko skirto man pačiai, neskubėsiu, neturėsiu milijono darbų, gyvensiu ramiai, mėgausiuosi kiekviena akimirka, stebėsiu saulėlydžius, fotografuosiu pavasarį atbundančią gamtą, žaisiu su vaikais negalvodama apie reikalus, būdama namie netikrinsiu telefone pašto ir be sąžinės graužimo skirsiu laiko tik sau... 

Tačiau kaip bebūtų gaila, gyvenu „ekspres traukinyje“. Į jį vėl atsisėdus, kito kelio nebelieka - tik kartu su visais, visu greičiu judėti pirmyn. Kitaip neįmanoma. Čia tokios taisyklės. Ir kas keisčiausia - negali nuo jų pabėgti.
 
Na nenoriu aš šeštą valadą ryto kelti savo vaiko į mokyklą. Tikrai nuoširdžiai gaila matyti, kai vaikas dar saldžiai miega, o už lango šalta ir tamsu. Norėčiau su šypsena pakutenti dukros padus, apkabinti, ramiai papusryčiauti, kartu išvesti pasivaikščioti lauke šuniuką. O tada neskubant ir nestresuojant važiuoti į mokyklą. 
Nenoriu į darbą ir iš darbo važiuoti po valandą laiko. Norėčiau tuo laiku skaityti įdomias knygas.

Nenoriu, jog mano telefonas skambėtų kas dešimt minučių su įvairiais klausimais. Norėčiau su mama atsisėsti, išgerti jos pievoje rinktų žolelių arbatos ir pakalbėti apie gyvenimą.

Nenoriu, jog žmonės, man parašę elektroniniu paštu laišką, tikėtųsi atsakymo po pusvalandžio, nors jau metas skaityti prieš miegą vaikams knygą. Norėčiau tiesiog ramiai prieš miegą skaityti vaikams knygą. 

Taigi, kodėl, mes dažniausiai darome tiek daug dalykų kurių nemėgstame, o darome tiek mažai tai, kas mums išties patinka? O gyvenimas toks trumpas...
Kodėl mes gyvenime susikūrę tiek daug taisyklių, kurių privalome laikytis, nors ir nenorime? Kodėl iškėlę mes sau ir kitiems tiek daug lūkesčių, jog nuo jų mums patiems linksta pečiai? Kodėl mes viską gyvenime matuojame pinigais? Juk tas „ekspres traukinys“ varomas jais... Nesakau, kad mes – žmonės esam godūs, kad niekas kitas mums nerūpi. Tiesiog dabar taip pasaulyje „surėdyta“.

Pabandykime kartu stabdyti tą skubantį traukinį. Jeigu visi kartu dirbsime tik darbo valandomis, vakare grįžus padėsime savo išmanųjį telefoną aukštai į lentyną ir jo neimsime į rankas visą vakarą, jeigu nekelsime sau ir kitiems didelių lūkesčių, kai šiandien prašomi atlikti darbai turėjo būti padaryti jau vakar, kai mokėsime savo klientui pasakyti, jog „dabar vakarieniauju su šeima“ – gal traukinys jau nebebus ekspres?

Ir atminkite – gyvenimas yra gražus ir raskime laiko juo pasidžiaugti!
 
Be autorės sutikimo teksto platinti, kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

...

Kelionė į Filipinus

17-03-30,
Kelionės
sukūrė: Žalia Rožė

Filipinus sudaro daugiau kaip 7000 salų ir yra viena iš nedaugelio valstybių, kuri neturi sausumos sienų su savo kaimynėmis. Čia gyvena draugiški, su neišblėstančia veiduose šypsena filipiniečiai. Neturtingi, tačiau laimingi. 

Tik tiek težinojau apie Filipinus. Tai buvo viena iš tų kelionių, kurią organizavo vyras, o aš pati stengiausi neskaityti jokios informacijos apie šią šalį, jog viskas būtų naujai atrasta ir negirdėta. Skridome į vieną gražiausių Filipinų salų – Bohol ir šalia jos „prisiklijavusią“ Panglao salas.

Pirma pažintis su Filipinais

Pasakiškas grožis!“, „Verta buvo dėl to pusę pasaulio apskristi!“, „Rojus!“ – šeimos narių šūksniai, kai tik pamatėme baltą smėlį, žydrą jūrą ir palmes, aplipusias didžiuliais kokosų riešutais. Žiūri į šį reginį ir savo akimis negali patikėti, jog tavo akys tai mato realiai, o ne iš atvirukų. 

 
Kai tik atvykome į vietą, kurioje beveik trim savaitėm turėjome įsikurti, buvo pavakarys. Jau leidosi saulė, buvo gana debesuota, tačiau oro ir jūros vandens temperatūra buvo pasakiška – apie 25 laipsnius (na jūros – apie 23-24 laipsnius). Pūtė šiltas vėjelis, o dangus nusidažė raudonomis, oranžinėmis saulėlydžio spalvomis. Taip ir visus mus įtraukė įšokti į jūrą, nors po kelionės jau, rodos, jėgų visiškai nebebuvo. 



Kadangi visa mūsų šeimyna be galo mėgsta jūrą, vietą, kurioje gyvensim visas atostogas, dar Lietuvoje ieškojome prie jūros. Pavyko rasti visiškai ant jūros kranto! Iš pradžių gąsdino, jog gal bus nesaugu vaikams. Tačiau jūra pagalvojusi ir apie tai. Krantas visiškai negilus ir norint panerti, paplaukioti, panardyti, reikia nueiti gerą gabaliuką kelio gilyn į jūrą

Gyventi ant jūros kranto – žavu! Dar nepakilus saulei, kuri mūsų pakrantėje pakildavo iš jūros, rinkdavosi vietiniai žvejai, turistinių laivelių „kapitonai“. Vakare palikdavo savo laivelius jūros krante vandenyje, o ryte juos rasdavo ant smėlio. Dažniausiai ryte jūra būdavo „pabėgusi“ per gerus 20-30 metrų. Pažadindavo laivelių „kapitonų“ savo transporto priemonės stūmimo į vandenį darbai. Pažadindavo vietinių pasisveikinimo šūksniai,  jų būriais ieškojimas nusekursioje jūroje maisto – jūros ežiai, dumbliai ir dar kažkas, ko nesuprasdavau, ar tai tikrai gali būti valgoma! 

Šurmulys ir šnaresys - gyvenimas pradėdavo virti dar prieš saulei patekant. Tačiau čia keltis net ir per atostogas saulei tekant yra nuostabu ir visiškai nesunku. Prasikerti jauną kokosų riešutą, atsisėdi ant balto smėliuko jūros kranto ir mėgaujiesi šiluma, vaizdais, nepakartojamu kokosų sulčių skoniu. 

Nusekusi ryte jūra krante palieka daugybe grožio, kurį su vaikais ėjome, nagrinėjome, lietėme, bijojome, glostėme. Jūrų žvaigždės – grožis nusileidęs iš dangaus. Iš pradžių bijojome jas priliesti, vėliau įsidrąsinome glostyti, o atostogų pabaigoje išdrįsome paimti net į rankas.  Jūrų ežiukai – vieni kitiems rodėme, jog eidami neužliptume ir nesusižalotume kojų. Krabukai – įlindę į kriauklytę linksmai bėgioja. Akmenukai, suakmenėję koralai, įvairiausių dydžių ir spalvų kriauklės – buvo didžiausi lobiai kiekvieną mūsų rytą. 
 
Pirma pažintis su šia šalimi mus užbūrė #MusUzbureFilipinai ir panorome persikelti gyventi į Filipinus.
Kaip mums sekasi čia gyventi, skaitykite mūsų šeimos kelionių blogą Žalia Rožė.
 
Be autorės sutikimo teksto platinti, kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

...

Kokosų vanduo

17-03-29,
Pasaulio virtuvė
sukūrė: Žalia Rožė

Jaunų kokosų vanduo – nuostabiausias, natūraliausias, sveikiausias egzotinių atostogų gėrimas. Jis visada gaivus, malonaus skonio. Prasikerti ir geri. Na tik prasikirsti reikia tam tikrų įgūdžių.

Kuo skiriasi nuo mums įprastų?

Jaunas kokosų vanduo skiriasi nuo Lietuvoje įprasto parduotuvėse aptinkamo rudame kevale kokosų vandens. Tokius rudus kokosus šiltuose kraštuose vietiniai naudoja pašarams, džiovinimui, iš jo spaudžia aliejų, gamina kokosų pieną ir drožles. 

Jauni kokosai yra dideli, žalios spalvos, o juos praskėlus yra be galo daug skanių, gaivinančių sulčių. Taip pat čia nerasite kietos, storos kokosų masės. Čia bus tik plona, kokosų žėlė, kurią galima valgyti, dėti į patiekalus, desertus, daryti veido kaukes.

 

Kuo naudingas jauno kokosų vanduo?


Sako, jog jaunų kokosų vanduo:
  • yra identiškas žmogaus kraujo plazmai;
  • turi daug elektrolitų bei mineralų;
  • tinka gerti sportininkams;
  • gerai numalšina troškulį;
  • stabdo senėjimą;
  • atnaujiną, paskaistina odą.
SKANAUS!

...

All for Joomla All for Webmasters