Menu

Kada paskutinį kartą nieko neveikei?

17-05-11,
Pozityvios mintys
sukūrė: Žalia Rožė
Šiuolaikinio gyvenimo ritmas: didžiulis darbų, kuriuos turėjai atlikti jau vakar, netrumpėjantis sąrašas, nes vietoj vieno atlikto darbo stoja du nauji, nuolatinis skubėjimas, vidinis jausmas, jog turi nesėdėti vietoje ir kažką daryti, nes už tave niekas nepadarys arba konkurentai tai greičiau padarys. Ir kaip beskubėtum, kiek bedirbtum, kiek bedarytum, vis tiek negali pakeisti situacijos. Ir tu esi ne vienas. Visur, kur pasisuksi, visi žmonės užsiėmę. Užsiėmę vaikai, nes jiems užduota daugybė namų darbų, užsiėmęs sutuoktinis, užsiėmę draugai. Kada paskutinį kartą skambinai draugams tiesiog šiaip? Vis nėra kada, nes esame užsiėmę. Esame įsisukę kažkokiame „užimtumo rate“

Kada paskutinį kartą nieko neveikei?

 
Šį klausimą sau uždaviau, kai vieną dieną sau leidau keliomis valandomis nustoti dirbti ankščiau nei įprasta ir tiesiog pailsėti, pabūti su savimi.
Visų pirma, jautėsi didžiulis diskomfortas prieš visus kitus aplinkinius – bendradarbius, šeimos narius, vaikus. Va jie dirba, mokosi, kažką veikia, o tu – nieko. Veltui gaištamas gyvenimo laikas.
Antra, vidinis noras kažką daryti. Tiesiog visas kūnas, protas nepratęs nieko neveikti. Kaip tai gali būti? Na gal vis tiek, paskaityti kokį straipsnį, sužinoti naujienas, o gal langus išplauti, juk jau pavasaris? Na bent jau pasižiūrėti kas vyksta socialiniuose tinkluose! Ai, bent jau naudingą knygą paskaitysiu...
Trečia, nieko neveikdamas jautiesi didžiausiu tinginiu pasaulyje. Gyvenimas pasidaro nuobodus.
 

Ar nieko neveikti yra blogai? Ar reikia mums panuobodžiauti?

 
Ir štai netyčia randu visai neseną straipsnį, kuriame parašyta: „Įdomu, kad moksliniuose tyrimuose teigiama, kad šio jausmo reikėtų ne vengti, bet jį priimti. Žmogus turėtų atrasti pusiausvyrą tarp aktyvios veiklos ir nuobodžiavimo, jeigu nori, kad jo psichinė būklė išliktų stabili.“* O štai tarp daugybės darbų rutinos telefonai, planšetės, kompiuteriniai žaidimai ir panašūs dalykai mums visiškai nepadeda. Mes jų pagalba nebeturime nei vienos laisvos minutės, kurią galėtume skirti nieko neveikimui, nuobodžiavimui. 
 

Laikas sau

 
Ar pastebėjote, jog po atostogų žmonės tampa kūrybingesni, išsigrynina svajones, išsikelia naujus tikslus? Ir tai todėl, jog jie turėjo laiko nieko neveikti ir šiek tiek panuobodžiauti. Reiškias šiek tiek nieko neveikimo – į naudą mums patiems, šeimai, aplinkiniams bei darbinei karjerai.


Sustokime trumpai akimirkai ir atitrūkime nuo darbų

 
Labai gražūs ir tikslūs publicisto Andriaus Navicko žodžiai: „Laikas sau – labai svarbu. Tai ne egoizmas, bet būtina meilė sau, be kurios ir kito mylėti negalėsime.“ 
Taigi raskime minutę atidėti į šalį ne tik ilgąjį darbų sąrašą, bet ir visus išmaniuosius telefonus, planšetes, kompiuterius. Ar žinote, kas tada gali nutikti? Jūs pailsėsite, atrasite savo kūrybiškas galias. Pradėsite mąstyti visai kitaip. Gal staiga sugalvosite, kaip reikia paprasčiau ir greičiau atlikti darbą iš „ilgojo sąrašo“? Gal apims jus įkvėpimas parašyti eilėraštį, o gal iškepti pagal savo receptą pyragą, gal nutapyti paveikslą? O gal tiesiog pailsėsite, nuslūgs jūsų užkilusios emocijos, būsite linksmesnis, pozityvesnis, kantresnis su vaikais? Būsite tiesiog darbingesnis.
 

Keli patarimai, ką daryti, jog atitrūktum nuo darbų ir minutėlę nieko neveiktum? 

- Padėkime į šalį išmanųjį telefoną, planšetę, kompiuterį ir visus kitus išmaniuosius prietaisus. Siūlau bent vieną dieną per savaitę pasidaryti be išmaniųjų prietaisų DIETĄ. Neskaityti naujienų portalų, nesižvalgyti po socialinius tinklus, nežaisti kompiuterinių žaidimų, o juo labiau nedirbti. 
- Kiekvieną vakarą eiti pasivaikščioti. Nesvarbu kur gyventumėte – mieste, užmiestyje ar kaime, tikrai rasite takelį, kuriuo būtų malonu pasivaikščioti bent 15 minučių. 
- Susitvarkykime garažą (arba kokią kitą mūsų aplinkoje esančią netvarkingą vietą). Tikrai nuobodus darbas. Tačiau nustebsite, kai po tokios nuobodžios veiklos išsivalys visa galva, o darbo rezultatai jus džiugins ilgą laiką.
- Jeigu turite vaikų, praleiskite laiką su jais. Tiesiog žaiskite jų žaidimus, stebėkite juos, pieškite, dainuokite, šokite su jais net jeigu ir nemokate.
- Kada paskutinį kartą dėliojote galvosūkį PUZZLE? Imkitės darbo – bent 1000 detalių PUZZLES. Pamatysite – tai daug geresnis užsiėmimas, nei naujienų portalų skaitymas apie ekonomiką, verslą, kriminalinius nusikaltimus, žvaigždžių gyvenimą.
- Užsiveskite užrašų knygutę, kur galėtumėte rašyti savo mintis. Tai bus naudingiau jums, nei dalintis socialiniuose tinkluose apie tai, ką valgėte šį rytą.
- Tiesiog pamiegokite. Tikrai tikiu, jog daugeliui, kaip ir man, trūksta miego. Ar žinojote, jog 15 minučių pietų miego „perkrauna“ galvą, žmogus jaučiasi darbingesnis, pagerėja jo atmintis.

Taigi leiskime sau pailsėti ir atrasti būdų neužimti savo smegenis tariamomis pramogomis. Pajuskite tikras gyvenimo verbybes.

Tai mano atrasti būdai, kaip atitrūkti nuo kasdieninių darbų, įtampos. Jeigu turite daugiau pasiūlymų, laukiu komentaruose.
 
 
* http://priekavos.lt/irodyta-nuobodziauti-gali-buti-naudinga/

Be autorės sutikimo teksto platinti bei kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.
 

...

Filipinų virtuvė

17-05-03,
Pasaulio virtuvė
sukūrė: Žalia Rožė

Jaučiu pareigą papasakoti apie filipiniečių virtuvę, nes nepažinsi šalies, neparagavęs jos patiekalų. O Filipinuose tikrai yra ką ragauti!


Filipinų virtuvė

Patiekalai skanūs, įdomūs, kartais tam tikri indigrientai mūsų skoniui keistai suderinti. Pavyzdžiui, viename deserte tarp ledų, žėlės, sausainių buvo galima rasti virtų pupelių, kukurūzų. Man nepatiko, bet vaikai mielai perėmė mano šį desertą. Jis vadinasi Halo-halo.

Filipiniečiai daug valgo baltų ryžių. Jie yra garnyras prie mėsos, žuvies ir kitų patiekalų. Taip pat iš jų gamina ir desertus. Taigi ryžiai, ryžiai ir dar kartelį ryžiai.

Su vietine šeima kepėme žuvį įvyniotą į bananų lapus. Marinuoti ar kažkaip ypatingai paruošti žuvį nereikėjo. Pipirai, druska, česnakas. Žuvytė iškepė labai sultinga, švelnaus skonio. Prie žuvies buvo paruoštas padažas, kurį sudarė, smulkiai pjaustytas svogūnas, stiprūs čili pipiriukai, druskytė, actas, sojos padažas. Kas mėgsta aštriai – padažas superinis. Labiausiai įstrigo, jog tą žuvytę, įvyniotą į bananų lapus kepėme visiškai ant jūros kranto. Smėlyje išsikasėm duobę, įkaitinom anglis ir kepėm ant grotelių. Be jokios baimės, jog kažkas ateis ir uždraus tą daryti.
 

Egzotiški patiekalai

 
Kai kurie mūsų šeimos nariai, keliaudami po Filipinus, sakė nori išbandyti viską, ką tik galima įdomaus ten rasti. Taigi vienas iš tokių iššūkių buvo BALUTAS. Tai kiaušinis, kuriame yra nepilnai susiformavęs viščiukas. Filipiniečiai juos valgo ir vertina kaip vieną didžiausių vitaminų šaltinį. 
Ne kiekvienas gali tai išbandyti. Daugumai mūsų užteko tik pasižiūrėti, kaip vienas šeimos narys degustuoja. Jeigu esate silpnų nervų, prašome nežiūrėti. Baluto degustaciją galite pasižiūrėti čia: Balutas - neišsiperėjęs anties kiaušinis

Durianas – vaisių karalius. Tačiau ne visiems jis patinka. Vieniems tai nepatirto skonio atradimas, kitiems – supuvusių svogūnų skonis. Abejingų Durianui tikrai nelieka. Jo degustaciją žiūrėkite čia: Durianas - ypatingas vaisiaus skonis

Dar vienas neįprastas maistas buvo išbandytas – džiovinti ekologiškai (!!!) auginti kirminai. Sako panašu į čipsus. Jų degustacija čia rasite čia: egzotiškas patiekalas - kirminai

Nors ir ne Filipinietiškas patiekalas, tačiau jo mano šeima, kuri norėjo viską išbandyti, ragavo keliaudami po Filipinus – tai marinuoti šilkverpiai. Atsiliepimai apie juos čia: Šilkverpiai - į ką panašus jų skonis?

Kepti bananai karamelėje, mažytės bandelės su įvairiausiais džemais, mango kokteiliai – puikūs filipiniečių desertai. Daug girdėjau, tačiau neteko paragauti virtų bananų žiedų kokoso piene. Skamba egzotiškai. 

Jaunų kokosų vanduo ir kokosų žėlė - tai skonis ir atgaiva, kurių skonis niekada neatsibos. Bent jau mūsų šeimai ;)

Mėgsta filipiniečiai restoranuose papuošti patiekalus gėlytėmis. Tikrai nuostabiai sužadiną ir taip jai sukeltą apetitą!

Tai yra pirma patirtis su filipinietiškai patiekalais, aplankius šią šalį dviem savaitėm.

Skanaus!

Be autorės sutikimo teksto platinti bei kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

...

Ar verta pradėti nuosavą verslą?

17-04-27,
Pozityvios mintys
sukūrė: Žalia Rožė

Ar verta pradėti savo verslą? Kas bus, jeigu nepasiseks? Ar tinkamos tam sąlygos? Ar aš sugebėsiu tinkamai vadovauti savo verslui? Kuri idėja geriausia?

Tikriausiai daugelis gyvena su tokiomis mintimis ir neranda atsakymų.


Šeimos verslas

Visų pirma, norėčiau prisistatyti, trumpai papasakoti apie save ir atsakyti į klausimą, kodėl rašau apie verslą? 

Pati užaugau verslioje šeimoje, kurioje augdama visada stengiausi neigti verslumą kaip vertybę. Visada sakiau, gerai mokysiuosi mokykloje, baigsiu universitete teisės mokslus, dirbsiu samdomą darbą ir ramiai gyvensiu.

Nuosavas verslas

Tačiau kraujyje esančių genų nepakeisi. Prieš dvylika metų kartu su vyru įsteigėme savo pirmą įmonę, savo pirmą šeimos verslą. Tai buvo verslas pradėtas nuo visiško nulio. Visišku nuliu vadinu finansus, patirtį, paramą. Neturėjome net savo biuro. Tačiau turėjome daug pasitikėjimo savimi, optimizmo, tikėjimo verslo idėja, ryžto, daug jėgų, jaunatviško žavesio. 

Kaip dabar prisimenu pirmas mūsų darbo dienas bei mėnesius, pirmų darbuotojų paiešką, pirmus klientus, nepatikėčiau, jog tai galima padaryti. Nepatikėčiau, jeigu tai būčiau dariusi ne pati, o man tik apie tai kas nors pasakotų. 

Vėliau sekė kelios kitos verslo idėjos, o su jomis ir dar keli kiti šeimos verslai. Idėjų verslui visada turėjome ir su kiekvienais metais jų daugėja. Tačiau visada reikia nepamiršti, jog kiekvienai idėjai realizuoti reikia laiko, daug investicijų (nebūtinai piniginių), daug jėgų.

Verslo idėjos

Manęs dažnai klausia: „Kaip žinoti, ar mano verslo idėjos yra geros? Ar verta į jas investuoti? Ar verta imtis dirbti sau?“ Taip pat tenka bendrauti su žmonėmis, kurie jau yra pradėję įgyvendinti savo idėjas. Dažnai iš jų irgi sulaukiu klausimų: „Du metus jau visą save atiduodu savo idėjai, savo verslui, tačiau vis dar nėra taip, kaip įsivaizdavau prieš ją imantis ją įgyvendinti. Kaip žinoti, ar eiti toliau? Ar verta toliau investuoti pinigus, savo laiką, jėgas? Viduje jau pradeda kirbėti abejonės, nepasitikėjimas, kažkas iš vidaus sako, jog reikia sustoti“.

Taigi, ar verta daryti? Visada sakiau, jog reikia klausyti savo širdies balso. Jeigu joje pradeda augti verslo daigeliai (nors nebūtinai jie – tai tinka bet kuriems kitiems idėjų, kūrybiškumo daigeliams), privalai juos sodinti ir auginti. Jeigu TU to nepadarysi, kito karto gali jau nebebūti. Kitą kartą gali ir neužauti jokie daigeliai. O tinkamų sąlygų kažką pradėti naujo daryti niekada nebus. Visada atsiras priežasčių, kodėl ne šiandien, kodėl netinkamas laikas ir vieta.

Nepabandysi – nesužinosi. Net jeigu ir nepavyks, nepasiseks ar pritrūks jėgų, tačiau ramiai žinosi kaip yra, kaip TAU gavosi. O svarbiausia – tai bus didžiausias gyvenimo universitetas, kurio kurso nedėsto jokiame pasaulio universitete. Kitą kartą TU jau turėsi tokią patirtį, su kuria jau nuo pirmos dienos žinosi kaip teisingai reikia viską daryti.

Na ir dar – įsivaizduok, jog pirmas TAVO bandymas pasiseka ir pateisina visus lūkesčius!

Ar sunkus kelias iki tikslo pasiekimo? Priklausomai nuo to, koks tas tikslas buvo iškeltas, bet dažniausiai jis sunkus ir net gi labai. Jeigu buvo didžiausias noras išeiti iš samdomo darbo, nedirbti kažkam, būti bosu sau – tuomet tai pasiekiama nuo pat pirmos dienos, kai tik išeini iš samdomo darbo ir pradedi dirbti savo verslo idėjai. Dažniausiai norai būna didesni: gauti pakankamai pajamų, jog galėtum bent pats išgyventi, vėliau – šeima išgyventi, dar vėliau – jog galėčiau keliauti ir/arba veikti mėgstamą veiklą, dirbti tik 4 valandas per savaitę ir panašiai. Tuomet ir tenka atsidurti tokiose kryžkelėse, su panašiais klausimais: „Ar verta toliau eiti su savo idėja? Ar nešvaistau savo brangaus laiko? Gal geriau daryti kažką kito?“

Mano atvejais visi verslai finansinį „lūžį“, kai jau galėjau išsimokėti atlyginimą sau, ne tik darbuotojams, pasiekdavo po 4-5 metų nuo savo pirmos dienos gyvavimo. Tikiu, jog tas „lūžio“ terminas kiekvienam yra skirtingas. Čia priklauso nuo idėjos, nuo pačio žmogaus, nuo to, per kiek laiko jis turi išmokti tam tikras verslui reikalingas žinoti pamokas. 

Per tuos 4-5 metus būdavo visko. Nuo vidinio noro viską „mesti“ ir nuleidus akis pripažinti, jog nepavyko. Iki filosofinių klausimų „kodėl man taip nesiseka?“. Gyvenime viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Kartais atrodo, jog nesiseka, tačiau tik po kurio laiko, atsisukus atgal, supranti, jog tas įvykis, kurį vertinai visiška nesekme, buvo didelė pamoka arba buvo visai sėkmingas dalykas, nes nebūčiau pastebėjęs kitų, mane į sėkmę atvedusių aplinkybių.

Ar verta šioje vietoje sustoti? Kiekvienam duotas skirtingas kelias. Tačiau prisiminkite pasakojimą apie du deimantų ieškotojus. Nežinote šio pasakojimo? Leiskite man papasakoti. Gal mano pasakojimo aplinkybės nebus tikslios ir visiškai teisingos, tačiau pati esmė bus tikra ir teisinga. 

Vieną kartą du deimantų ieškotojai skirtingose vietose ieškojo deimantų. Po ilgų, varginančių darbų pirmasis deimantų ieškotojas pagaliau atrado savo deimantą, apsidžiaugęs jį pasiėmė, baigė kasybos darbus ir išskubėjo pas šeimą. Antrasis metęs savo iškastą duobę, nuėjo į pirmojo ir pradėjo ten ieškoti savojo deimanto. Daugybę metų vargo, kasė, tačiau deimantų nerado. Vieną dieną nusivylęs, liūdnas sėdėjo ir netyčia pamatė, jog kažkas žėri jo pradžioje kastoje duobėje. Puolė kasti ir po kurio laiko, iškasė didžiausią, gražiausią deimantą. Savo deimantą! Prieš daug metų jis buvo visai arti jo, tačiau tvirtai nesilaikęs savo kelio ir sekdamas paskui savo draugą, jis jį pametė.

Sakysite: „panašu į pasaką“. Gal ir pasaką, bet atminkite pasakos ne veltui yra sukuriamos. O ir pačiai teko matyti, jog tik patys ištvermingiausi, atkakliausi, žmonės, kurie eina savo keliu niekur nesidairydami, pasiekia savo tikslus. Tie kurie sustoja, kurie mėtosi, kurie bando sekti kitus – taip ir neranda to savo gyvenimo deimanto.

Gyvenimas mėgsta išbandyti ir patikrinti, ar tikrai taip smarkiai sieki savo tikslo, ar tikrai TU jo esi vertas. Taigi įrodykite gyvenimui, jog esate stiprus!

Be autorės sutikimo teksto platinti bei kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

...

Kas Jums yra šeima?

17-04-20,
Šeima
sukūrė: Žalia Rožė

Velykų rytą džiaugiausi, jog turiu ŠEIMĄ. Kai esame visi septyni kartu – jaučiu mūsų ŠEIMOS tvirtybę, pilnumą, tą išbaigtą jausmą, jog visos tavo širdies dalelės vietoje. Nepaprastas jausmas, kai žinai, jog kiekvienu šeimos nariu gali pasitikėti, gali rasti supratimą, ramybę, džiaugsmą. Žinai, jog net staiga įsižiebus kivirčui, jis bus bus „užgesintas“ apsikabinimais ir bučiniais.

Dažnai manęs klausia, kodėl keliaujame su vaikais, o dažnu atveju su tėveliais ir seserimi? Kodėl šventės, išvykos, laisvas laikas yra kartu su šeima? O kaip gi kitaip, jeigu ne su jais? Jeigu visi kartu būdami jaučiamės geriausiai.

Būti kartu visai šeimai, mūsų giminėje yra didelė vertybė. Mano abudu seneliai mirė, kai aš buvau dar visai maža. O abidvi močiutės su mumis gyveno iki šių dienų. Abidvi sirgo gana sunkiomis ligomis, abidvi teko slaugyti, prižiūrėti, rūpintis. Mano tėveliai, mūsų visa šeima visada buvo kartu iki paskutinės jų gyvenimo minutės. Nebuvo net minties perkelti gyventi į senelių namus ar išvažiuoti kur nors gyventi kitur. Visada buvo stiprus jausmas, jog turime būti kartu.

Turėti ŠEIMĄ – tai būti meilės dalimi, kurią gausi ir kurią dalinsi likusį savo gyvenimą. Meile, kuri šeimos gyvenime yra svarbiausia. Ji padeda įveikti visus sunkumus, su kuriais tenka susitikti gyvenime. Visada gali pasiguosti skausmais, išgyvenimais bei pasidalinti džiaugsmais ir pasiekimais. Tai žmonės, kurie tave supras, kurie patars, padės, be pavydo kartu pasidžiaugs.

Šeimos meilė – tai pagrindinis gyvenimo variklis, pasitikėjimo savimi šaltinis. Mylėkite savo šeimą, būkite kuo daugiau kartu, keliaukite kartu, juk namai, šeima ne ten, kur jūsų pastogė, o ten, kur visi šeimos nariai kartu. Net jeigu tai būtų po tiltu. 

 

Be autorės sutikimo teksto platinti, kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

...

Ar lengva darytai tai, ką mėgsti?

17-04-13,
Pozityvios mintys
sukūrė: Žalia Rožė
Kodėl, mes dažniausiai darome tiek daug dalykų kurių nemėgstame, o darome tiek mažai tai, kas mums išties patinka? O gyvenimas toks trumpas...

Žiemą anksti ryte keltis, skubėti, stovėti kamščiuose, nespėti atlikti laiku milijono darbų, kurie lyg ir turėtų būti mėgstami, tačiau per skubėjimą, per jų gausą juos atlikdamas nejauti jokio laimės žiburėlio. Ar nepažįstama situacija dažnam?

Ir vis skubi, bėgi, sukandęs dantis lauki... lauki kol baigsis šis etapas, o paskui bus jau kitaip. Baigsis šitas didelis projektas ir tada gyventi bus paprasčiau. Tada galėsiu daugiau laiko praleisti su vaikais, nueiti su jais į parką ir pasivėžinti riedučiais, kartu su dukra iškepti pyragą, su sūnumi pažaisti stalo žaidimą. Tačiau kaip tyčia po to didelio projekto užgriūna dar du ir ne ką mažiau laiko reikalaujantys projektai...

Kiekvieną kartą grįžusi iš kelionės, sau pažadu, jog bus kitaip. Neleisiu iš mano gyvenimo vogti laiko skirto man pačiai, neskubėsiu, neturėsiu milijono darbų, gyvensiu ramiai, mėgausiuosi kiekviena akimirka, stebėsiu saulėlydžius, fotografuosiu pavasarį atbundančią gamtą, žaisiu su vaikais negalvodama apie reikalus, būdama namie netikrinsiu telefone pašto ir be sąžinės graužimo skirsiu laiko tik sau... 

Tačiau kaip bebūtų gaila, gyvenu „ekspres traukinyje“. Į jį vėl atsisėdus, kito kelio nebelieka - tik kartu su visais, visu greičiu judėti pirmyn. Kitaip neįmanoma. Čia tokios taisyklės. Ir kas keisčiausia - negali nuo jų pabėgti.
 
Na nenoriu aš šeštą valadą ryto kelti savo vaiko į mokyklą. Tikrai nuoširdžiai gaila matyti, kai vaikas dar saldžiai miega, o už lango šalta ir tamsu. Norėčiau su šypsena pakutenti dukros padus, apkabinti, ramiai papusryčiauti, kartu išvesti pasivaikščioti lauke šuniuką. O tada neskubant ir nestresuojant važiuoti į mokyklą. 
Nenoriu į darbą ir iš darbo važiuoti po valandą laiko. Norėčiau tuo laiku skaityti įdomias knygas.

Nenoriu, jog mano telefonas skambėtų kas dešimt minučių su įvairiais klausimais. Norėčiau su mama atsisėsti, išgerti jos pievoje rinktų žolelių arbatos ir pakalbėti apie gyvenimą.

Nenoriu, jog žmonės, man parašę elektroniniu paštu laišką, tikėtųsi atsakymo po pusvalandžio, nors jau metas skaityti prieš miegą vaikams knygą. Norėčiau tiesiog ramiai prieš miegą skaityti vaikams knygą. 

Taigi, kodėl, mes dažniausiai darome tiek daug dalykų kurių nemėgstame, o darome tiek mažai tai, kas mums išties patinka? O gyvenimas toks trumpas...
Kodėl mes gyvenime susikūrę tiek daug taisyklių, kurių privalome laikytis, nors ir nenorime? Kodėl iškėlę mes sau ir kitiems tiek daug lūkesčių, jog nuo jų mums patiems linksta pečiai? Kodėl mes viską gyvenime matuojame pinigais? Juk tas „ekspres traukinys“ varomas jais... Nesakau, kad mes – žmonės esam godūs, kad niekas kitas mums nerūpi. Tiesiog dabar taip pasaulyje „surėdyta“.

Pabandykime kartu stabdyti tą skubantį traukinį. Jeigu visi kartu dirbsime tik darbo valandomis, vakare grįžus padėsime savo išmanųjį telefoną aukštai į lentyną ir jo neimsime į rankas visą vakarą, jeigu nekelsime sau ir kitiems didelių lūkesčių, kai šiandien prašomi atlikti darbai turėjo būti padaryti jau vakar, kai mokėsime savo klientui pasakyti, jog „dabar vakarieniauju su šeima“ – gal traukinys jau nebebus ekspres?

Ir atminkite – gyvenimas yra gražus ir raskime laiko juo pasidžiaugti!
 
Be autorės sutikimo teksto platinti, kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

...

All for Joomla All for Webmasters