Menu

Kelionės su vaikais

17-07-12,
Patarimai keliaujantiems
sukūrė: Žalia Rožė
Vienas iš mano rašomo blog‘o ŽALIA ROŽĖ tikslų yra parodyti, jog kelionės neturi sustoti vos gimus vaikams. Patikėkite, jeigu tėvai mėgsta keliauti, vaikai dažniausiai tą mėgsta daryti taip pat. Vaikai tampa jūsų šeimos nuostabių akimirkų kūrimo dalimi. 
 

Kelionės su vaikais - neįmanoma misija?

 
Pažįstu tiek daug šeimų, kurios kartu su vaikais nekeliauja arba visiškai nekeliauja patys – laukia kol vaikai užaugs. Kodėl? Atsakymų daug ir įvairių:
- Su vaikais keliauti sunku;
- Aš nepailsiu, kai vaikai būna šalia;
- Mano sūnus nieko kelionėse nevalgo;
- Mano vaikai dar per maži;
- Ką aš darysiu, jeigu kelionėje vaikas susirgs?
- Vaikui geriausia namie;
- Jis dar per mažas – vis tiek nieko neprisimins.

Mūsų šeima su vaikais keliavo nuo jų mažų dienų. Vyresnioji duktė nuo 9 mėnesių, sūnus – nuo 1 metų ir dviejų mėnesių. Dabar jie yra apkeliavę tikrai nemažai Europos, Afrikos, Azijos šalių. Kiekvieną kartą grįžę iš kelionės klausia mūsų, kada ir kur vėl keliausime. 

Taigi visi argumentai ir įvairūs straipsniai, kodėl negalima/sunku keliauti su vaikais – vis tik manęs neįtikina juos palikti namie. Pasidalinsiu savo kelionių patirtimi, kodėl keliauti su vaikais mūsų šeimai patinka ir rekomenduojame kitiems.

Kelionės su kūdikiu - nuo kokio amžiaus?

 
Daug kas sako, jog su mažais vaikais keliauti yra labai sunku. Reikia palaukti kol jie ūgtelės, tada jau keliaus. Koks tas amžius yra tinkamas – „kol vaikas ūgtelės“, daugeliui yra skirtingas. Vienos šeimos planuoja keliauti su vaiku, kai jam sukaks 3 metukai, kitos – kai 5 metai, dar kitos 8, 10 ar dar daugiau metų.

Iš savo patirties galiu papasakoti, jog yra lengviausia keliauti su pačiais mažiausiais vaikais. Kai jie dar daug miega, žinda mamos krūtį arba valgo iš buteliuko. Tiek lėktuve, tiek mašinoje keliauti su tokio amžiaus vaikais yra paprasčiausia. 

Vaikai nuo mažens būdami kelionėse, jas priima savaime suprantamą dalyką, pripranta prie jų ritmo, prie žmonių, prie skridimo lėktuvu ar važiavimo mašina ilgoje kelionėje – jiems tai tampa įprastu dalyku, kaip ir žaisti namuose su žaisliukais. Tačiau įsivaizduokite, jeigu vaikas pradeda keliauti „tik ūgtelėjęs“ – nuo trijų, penkerių metukų ar vyresnis. Jam viskas kelionėje būna svetima, nepažįstama, dažnai sukelia stresą, baimę, neigiamus jausmus. Tokia pirma kelionė tiek tėveliams, tiek „ūgtelėjusiam“ mažyliui tampa tikru išbandymu, po kurio dažno tėvų sprendimas būna palaukti kol vaikas dar paaugs. 

Atsiminkite patys, kai skridote pirmą kartą lėktuvu. Bijojote, jaudinotės, jautėtės nesmagiai, nežinojote, ko laukti, kas bus. Paaugę vaikai jaučiasi lygiai taip pat. Taigi nebijokite pradėti keliauti su kūdikiais. Arba jeigu keliaujate pirmą kartą su didesniu vaiku, supraskite jo būseną, supraskite jį ir būkite pasiruošę jam padėti.  

Ir dar, kodėl pradėti keliauti su kūdikiais yra gerai? Sutaupoma daug šeimos kelioninių pinigų. Iki dviejų metukų vaikams lėktuvo bilietai nemokami. Daugelis turistų lankytinų vietų nemokami arba tik dalinai mokami iki 5, 7 metų amžiaus vaikams (priklausomai nuo šalies ir lankytinos vietos nustatytų taisyklių). 

Reiktų nepamiršti paminėti, jog šeimoms keliaujant su mažais vaikais daug kur nereikia laukti eilėse. Tokios šeimos turi pirmenybę lipti į lėktuvą bei patekti  į kai kurias lankytinas vietas. 

Vaikų ligos kelionėse

 
Nuo mažens vaikai serga net ir nekeliaudami, o būdami namie. Kaip daugelis daktarų teigia, kūdikių imuninė sistema tik formuojasi, todėl dažnai sirgti yra normalu. Taigi pasilikdami namie ir niekur nevažiuodami, ligų neišvengsite. Ligoms reikia būti visada pasiruošus, turėti kelioninę vaistinėlę (apie jos turinį kada nors netolimoje ateityje parašysiu atskirą straipsnį). Mamos pažįsta savo vaikus ir žino, kokia pirma pagalba jiems yra geriausia.

Aišku per keliones sirgti niekas nenori, tačiau tam visada reikia pasiruošti. Keliaujant po Europą, turėkite Valstybinės ligonių kasos išduodamą LR Sveikatos draudimo kortelę. Išlaidos gydimui Europos šalyse bus kompensuotos. Na o vykstant į trečiąsias šalis, įsigykite sveikatos draudimą

Svarbiausia, tiek būnant namie, tiek keliaujant su vaiku, rūpinkitės vaiko sveika mityba, būkite daug bet kokiu oru lauke, lai vaikas daug juda ir tikrai ligų bus mažiau. Mūsų šeimos vaikai tiek namie, tiek kelionėse serga labai retai. LR Sveikatos draudimo kortele arba sveikatos draudimu pasinaudoti neteko. Kelioninę vaistinėlę dažniausiai peržiūriu prieš kiekvieną kelionę, patikrinu vaistų galiojimo laikus, netinkamus pakeičiu tinkamais ir pasinaudojam pakankamai retai. Taigi stiprinkite savo ir savo vaikų imuninę sistemą ir keliauti bus drąsiau.

Patarimai keliaujantiems su vaikais

 
Kai manęs klausia, ką galėčiau patarti šeimoms, kurios ruošiasi pradėti keliauti su vaikais, visada atsakau, jog jūs geriausiai pažįstate savo vaikus ir žinote, ko jiems labiausiai reikia. Tiek namie, tiek kelionėse vaiko poreikiai neturi būti pamiršti, bet taip pat neužkelti į pirmąją vietą.

Jeigu jūsų vaikas namuose turi ritmą, mėgsta vartyti knygutes, žaisti su žaislais, tai jam suteikite ir kelionėse. Jeigu jūsų vaikas namie mėgsta kažką konkretaus valgyti, jis to norės ir kelionėse – reikia turėti po ranka.  

Jeigu jūsų vaikas nevalgus, kelionėse tikrai nepradės valgyti, tačiau yra tikimybė, jog keliaujant teks susidurti su įvairesniais patiekalais ir gal atrasite tai, ką jūsų nevalgus vaikas pradės valgyti? Tačiau turint nevalgų vaiką, tikrai neverta bijoti keliauti. Koks gi skirtumas, ar jis nevalgo namie, ar kelionėse? Kaip jau sakiau, yra tikimybė, jog prasiblaškius ir atradus naujus dalykus, atrasite mėgstamus patiekalus. 

Jeigu jūsų vaikai ožiuojasi, pykstasi tarpusavyje, jūsų neklauso, tą darys ir per keliones. Taigi kaip yra namie, taip ir bus kelionėse. Turite psichologiškai tam pasiruošti ir svarbiausia – nepulti į isteriją.
 

Šeimos prisiminimai

 
Jeigu šeimą sudaro ne tik du suaugę žmonės, bet ir vaikai, tai kodėl per atostogas, per keliones šeima turi išsiskirti? Žinokite mūsų šeimos pats didžiausias turtas yra mūsų kartu bendrai išgyventos akimirkos, nuotykiai. Būna vakarais susėdame prie vakarienės stalo ir prisimename kurią nors mūsų kelionę:

-Ar prisimenat, kai važiavom į Rumuniją ir mus užklupo didelė audra? Turėjome net degalinėje sustoti ir ilgai laukti, kol nustos ledukais lyti. Bet kaip man patiko tada su visais kartu mašinoje sėdėti ir pro langą stebėti tą audrą! 
 
- O prisimenat, kaip mes gaudėme mūsų rankšluosčių vagis?! Na bet toks atsitiktinumas, jog ėjome iš skirtingų pusių, o jis buvo kaip tik mūsų viduryje. Tai supratęs vagis iš karto rankšluosčius metė ant žemės. Na tikrai, bet kokie mes drąsūs, jog nepabijojome jį gaudyti?!
 
- Prisiminkite, kai Slovakijoje anksti rytą atsikėlėme mašinoje labai gražioje vietoje. Ant kalno, prie miškelio, taip gražiai saulė patekėjo, o mes ramiai ant žolės pusryčiavome.
 
Ir tiek daug mūsų prisiminimų, kurie mus sieja, mus jungia kaip šeimą. Per keliones mes išgyvename įvairias situacijas, labiau vienas kitą pažįstam, vaikai išmoksta ko nors naujo, lengvai bendrauja su žmonėmis, nors ir nemoka jų kalbos
 
 
Visada prisimenu viename viešbutyje ant sienos perskaitytus žodžius „Pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį“. Taigi, jeigu yra galimybė, keliaukite ir tą darykite su vaikais. Neatimkite iš savęs ir iš vaikų šio gyvenimo patyrimo.
 
 
Apie keliones su vaikais galėčiau rašyti daug. Taigi dažnai savo tinklaraštyje Žalia Rožė dalinsiuosi patirtimi. Tikiuosi jūsų minčių, diskusijų, klausimų apie keliones su vaikais. Rašykite komentaruose po straipsniu. Ačiū
 
Be autorės sutikimo teksto platinti, kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

...

Knyga Slaptas 4 moterų dienoraštis

17-07-06,
Pozityvios mintys
sukūrė: Žalia Rožė

Turėjau svajonę parašyti knygą. Apie meilę, gyvenimą, apie šeimą. Apie tikslų siekimą, apie sunkius gyvenimo momentus, po kurių visada žmogus atsistoja ir vėl drąsiai žengia savu gyvenimu. 

Svajonės pildosi

Ir štai! Svajonės pildosi! Ta knyga, jau mano rankose.

Su kitomis trijomis žaviomis moterimis esu knygos bendraautorė. Visos mes keturios kartu atskleidėme, koks be galo įdomus, sunkus ir prasmingas yra moters gyvenimas. Tai knyga moterims, kurios knygoje ras savo gyvenimo draugę, supras, jog yra ne vienos su savo moteriškais išgyvenimais, mintimis, troškimais. Skaitytojos po kiekvieno knygos skyriaus galės trumpam mintyse sustoti, pagalvoti, parašyti savo mintis ir išgyvenimus. 

Tai knyga skirta vyrams, kurie ieško atsakymų „ko nori moterys?“. Vyrai ras atsakymus, ko tikisi moteris iš vyro, kiek vyras turėtų uždirbti, koks yra vyriškas vyras ir netgi – ko nori moterys lovoje!
 

Gyvenimo vingiai

 
Man visada patiko rašyti. Mokyklos laikais rašiau eilėraščius, rašinėlius – jaučiau palaikymą iš lietuvių kalbos mokytojos, jog rašyti man sekasi. 

Jau nuo aštuntos klasės mane žavėjo teisės specialybė ir svajojau baigusi vidurinę, stoti į teisės studijas ir tapti advokate. Rašymas teisininkui yra reikalingas dalykas, tačiau tai „sausas“ rašymas, įspraustas į tam tikrus rėmus. Prieš kelerius metus pabėgau nuo teisės ir vienos iš knygos „Slaptas 4 moterų dienoraštis“ bendraautorės dėka vėl prisiminiau, kaip gera yra rašyti. Taip gimė knyga bei šis tinklaraštis Žalia Rožė.

Tikiuosi, jog pakeitusi gyvenimo ritmą, rašysiu toliau ir taip gims dar ne viena mano knyga!
 

Trumpa ištrauka iš knygos „Slaptas 4 moterų dienoraštis“

 

Ką daryti su milijonu eurų?

 
Su dukra pradėjome diskusiją, ką darytume, jeigu laimėtume milijoną eurų.

Galvojau, jog išeičiau į ankstyvą pensiją. Dukra išsigando. Sako: „Ką tu, mama, - sėdėsi namie ir nieko neveiksi? Dar tu jauna ir turi dirbti, o ne „durnių volioti“ (mūsų šeimoj labai geras žodis tai apibūdinti – „drilinguoti“). Negalima tau dar išeiti į pensiją.“ Va taip, turiu daug dirbti – toks mano įvaizdis vaikui ir jeigu to nedarysiu, dukra manęs nesupras.

Na bet mano išėjimas į ankstyvą pensiją, būtų visai kitos, nei dukra įsivaizduoja...

Mažiau dirbti ir daugiau gyventi. Mėgstu savo darbą, mėgstu ką darau, tačiau to mėgstamo darbo dažniausiai užgriuvę būna tiek daug, jog nebelieka laiko tik sau. Kuriame su vyru kelis verslus ir turim tikslą užauginti juos tokius, jog būtų savarankiški – taip kaip užauginti vaikai ir savarankiškai išėję į pasaulį moka išgyventi net sunkiausiose situacijose. Kartais susiskambinam, susitinkam, pasipasakojam kaip sekasi, papramogaujam ir vėl leidžiamės savais keliais. Tačiau verslas, ne vaikas ir iš turimo milijono eurų skirta dalis padėtų greičiau užauginti savarankišką verslą. 

Mažiau dirbti ir daugiau gyventi. Visa mūsų šeima be proto mėgsta keliauti, keliauti ir dar kartelį keliauti. Abudu vaikai nuo devinto mėnesio keliavo – skrido lėktuvais, važiavo su mašina ilgiausias keliones, kopė kalnais, keliavo laukais, miškais ir miestais, miesteliais. Bendravo su kitataučiais dar nemokėdami savo gimtosios kalbos. Kelionės yra jiems įaugę į kraują. Taigi, turėtume milijoną keliautume, keliautume, sugrįžtume namo ir vėl keliautume. Ir kur gi mes keliautume:

<...>
Šeišeliai, Tailandas, Kanbodža, Vietnamas, Malaizija, Kuba, Peru ir jos didysis stebuklas Maču Pikču, Kuko salos ir turkio spalvos Aitutakio lagūna, Meksika, Italija, Graikija ir jos baltų su mėlynais stogeliais namais Santorino sala, Australija su savo nepakartojamu Didžiuoju Barjeriniu rifu, Fidži sala, Namibija ir jos oranžinis slėnis Ded Vlei ir daug daug kitų gražiųjų pasaulio vietų, apie kurias dar negirdėjau, bet, tikiu, jog likimas ten mane nuves. Keliauti reikia neskubant, pasigrožėti, išjausti kiekvieną jų grožio trupinėlį, nufotografuoti savo atmintyje, atsisėsti ir iš toli aprašyti.
Ir apskritai, būtų šaunu su visa šeima sėsti į jachtą ir apiplaukti visą pasaulį!

<…>
Mažiau dirbti ir daugiau gyventi. Kiekvieną rytą, saulei tekant, ir kiekvieną vakarą, saulei leidžiantis, imčiau fotoaparatą ir fotografuočiau saulę. Kai pradėjau fotografuoti, pastebėjau kokie nuostabūs yra saulėlydžiai ir saulėtekiai. Niekada nepasikartojantys, visada skirtingi su savo spalvom, debesėlių lengvumu ar sunkumu. Kai stebi tokį gamtos grožį, laikas trumpam sustoja, pasaulis su savo sunkiomis taisyklėmis kažkur dingsta. Jeigu kiekvieną dieną stebėtume saulėtekius ir saulėlydžius, mūsų gyvenimas pailgėtų kelis kartus.

Įsirengčiau nedidelę fotostudiją, kurioje fotografuočiau mažučius vaikučius. Ypač nuostabūs yra ką tik gimę kūdikėliai. Nekaltumo, paslaptingumo, jaukumo, grožio etalonai, kuriuos taip ir norisi įamžinti.

Imčiau dažniau teptuką į rankas ir tapyčiau. Spalvoms leisčiau lietis laisvai.

Su vyru išmoktume šokti salsą, tango ir kitus šokius bei vakarus leistume vedami muzikos.

Daugiau laiko rašyti: apie meilę, draugystę, gyvenimą. Išleisti knygą, kuri nors vieną žmogų įkvėptų džiaugtis gyvenimu ir labiau jį mylėti.

Sukurti organizaciją, fondą, kuris padėtų sunkiai sergantiems vaikams, suaugusiems pasveikti, kai vaistų yra, tik trūksta pinigų. Taip pat padėtų vargšams, benamiams susitvarkyti gyvenimą, jeigu jie patys to nori.

Va kiek, mano brangioji dukryte, galima veikti, išėjus į pensiją! Gal nori kartu su manim?..

Ištrauka iš „Slaptas 4 moterų dienoraštis“. Evelina Biliūnaitė – Tamulaitienė, Rasa Okaitė, Asta Pratusevičiūtė, Aistė Vyšniauskaitė – Stanevičienė. 2017, Kaunas. 146-148 pusl. 

Be autorės sutikimo teksto platinti, kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

...

Ar baimė yra mūsų draugė?

17-06-29,
Pozityvios mintys
sukūrė: Žalia Rožė
Dažnai tenka išgirsti apie save, apie mūsų šeimą, jog esame drąsūs, nieko nebijome. Ar tikrai mums baimė neegzistuoja? Ar darome viską, ko paprastai žmogus bijotų? Ar mums svetimas baimės jausmas?
 

Ar lengva nugalėti ir kaip įveikti baimę?

 
Prieš šešis metus mes su vyru buvome nuvykę į Amerika, į keturių dienų Tony Robbins seminarą. Pirmos dienos vakare, visi keturi tūkstančiai seminaro dalyvių ėjome basi per karštas žarijas. Tai buvo pirmas mūsų toks baimės išbandymas. Stovi prie karštų žarijų ir deriesi su baime:

- Visi eina per žarijas, nieko nenutinka. Aš irgi taip galiu!
- O, ne! Taigi degančios žarijos, basos kojos. Susideginsi. O jeigu dar eidama kur nors užkliūsi, parkrisi – rankos, veidas liks randuotas. 
- Na bet šitiek žmonių eina ir nieko nenutinka. Ir aš galiu. Juk aš galiu?! – bandau save įtikinti.
- Jiems pasisekė, bet tu tai tikrai susideginsi kojas, labai skaudės, - nepasiduoda baimė.
O žarijos tamsoje tik šviečia, raibuliuoja. Daugiau nieko kito nematai - tik jas. Supranti, kad jos iš tikrųjų yra labai karštos. Visas kūnas, visi pojūčiai tave įspėja, jog to nedarytum, nes tai pavojinga.
- Na bet Aš nebūčiau Aš, jeigu dabar nepereisiu! Cool moss! 

Kaip mažas vaikas baimei parodai liežuvį ir žengi žingsnį karštų žarijų link. Trumpa akimirka ir tu jau kitoje žarijų pusėje. Apima didžiulė laimė, pasitikėjimas savimi, supranti, jeigu jau įveikei deginančias žarijas basomis kojomis, tai visa kita gyvenime bus įveikiama paprastai. 
Buvau įsitikinusi, jog visi seminaro dalyviai perėjo per žarijas. Tačiau antrą seminaro dieną teko bendrauti su žmonėmis, kuriuos vis tik užvaldė baimė ir jie jos nenugalėjo. Jie neperėjo per karštas žarijas, nepajuto to didžiulio pasitikėjimo savimi jausmo. 
 

Kaip atsikratyti baimės kiekviename gyvenimo iššūkyje?

 
Po to karto, kai įveikėme baimę Amerikoje, per karštas žarijas teko eiti dar tris kartus. Paskutinį kartą prieš kelias dienas per Jonines. Ir ką jūs galvojate? Su baime reikia derėtis kiekvieną kartą taip, kaip derėjausi patį pirmą kartą. Ji stovi visada šalia, laukia tinkamo momento parodyti savo veidą.
Kaip Tony Robbins sako: „Baimė – tai tiesiog nuojauta, jog mums reikia būti pasirengusiems nemaloniems įvykiams.“* Reikia neleisti jai užvaldyti minčių, kūno. Su baime reikia draugauti. Kiekvieną kartą padėkoti jai, jog įspėjo apie galimus nemalonumus, galimą skausmą, nusišypsoti sau ir drąsiai žengti žingsnį į priekį.
Mes savo gyvenime susiduriame su daugybę situacijų, kur bijome. Ar mes nebijome su visa šeima kraustytis gyventi į tolimą Azijos šalį? Aišku, jog bijome. Baimė mums užduoda daugybę klausimų. Ar tikrai mums ten patiks gyventi? Ar vaikams pasiseks prisitaikyti prie naujos kultūros? Ar vaikams pavyks išmokti gerai bendrauti anglų kalba, juk ją moka minimaliai? Ar mums vis tik nebus per karšta? Ar mes ten nesirgsime mums nepažįstamomis ligomis? Ar ten bus tinkama sveikatos priežiūra, jeigu mums to reikės? Ar mums užteks pragyvenimui pajamų, kurias esame susiplanavę užsidirbti gyvenant ten?... Ir dar daugybę AR?

Kiekvieną kartą, susidūrus su baime, su jos užduodamais klausimais, prisimename savo pirmą ėjimą per žarijas basomis kojomis. Prisimeni, kaip baimė buvo sukausčiusi tavo kūną, kai tam tikrais momentais norėjai apsisukti ir pasiduoti. Prisimeni, kai baimei neleidai tavęs užvaldyti ir kai padarei taip, kaip pats norėjai. Ir viskas gavosi kuo puikiausiai! Nepasiteisino nei vienas baimės nuogąstavimas. Tada atsiranda jėgų ir pasitikėjimo savimi. Tada darai ir sieki tai, ko visada svajojai. 

Apie gyvenimą egzotiškoje šalyje arba kaip mes paprastai įvardindavome „gyventi ten, kur visada šilta, kur nėra žiemos“, svajojome daugiau nei dešimt metų. Tačiau visada kalbėjome, jog tai bus ateityje. Ir tik prieš tris metus į savo šeimos svajonių knygutę išdrįsome įrašyti šį savo norą. Šiai svajonei įgyvendinti buvo nustatytas terminas - 2017 metų vasaros pabaiga. Svajonė pildosi tik kelių mėnesių paklaida. Ir negi dabar leisime baimei užvaldyti mus? Geriau gailėtis pabandžius, negu visą gyvenimą kankintis su klausimu: „O kaip būtų buvę, jeigu būtume pasiryžę?“

Be autorės sutikimo teksto platinti, kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

* Anthony Robbins "Pažadinkite savyje milžiną". 2009, 311 pus. 

...

Apie vasarą

17-06-21,
Pozityvios mintys
sukūrė: Žalia Rožė
Man vasaros laimė yra užuosti nupjautos žolės kvapą. Eini Vilniaus gatve tarp blokinių namų ir užuodi ką tik nupjautos žolės kvapą. Supranti – vasara atėjo. Nejauti žemės po kojomis ir mintys sukasi apie vasarą...
 

Apie vasarą mano širdyje

 
Vasara – tai vaniliniai, šokoladu aplieti ledai. Atsisėdame visa šeima savo namų saulės prikaitintoje terasoje ir tyliai laižome ledus...

Vasara prasideda, kai suvalgai pirmą prinokusią savo daržo braškę. Braškės su pienu, trintos braškės, braškės su šokoladu, braškės su plakta grietinėle – tikras vasaros malonumas!

Vasaros pievos pilnos žemuogių. Su vaikais renkame žemuoges, dedame iš karto į burnytes – juk šviežiausių uogų skonis pats geriausias!

Joninių šventė su didžiuliu laužu ir paparčio ieškojimu. Be galo džiaugiesi, jog diena tokia ilga, jog praktiškai nakties nebelikę, o vasara užvaldžiusi visus laukus, miškus, namus ir kiemus – nelikęs kampelis, kur vasara nebūtų užsukusi.

Ar žinote, jog vasaros atostogos turi savo kvapą? Aš jį vis geriau ir geriau užuodžiu, kai artėja vasaros kelionė automobiliu. O jūs jį užuodžiate? Jeigu ne, tai prieš vasaros atostogas sustokite, užsimerkite, giliai įkvėpkite – tai bus jūsų vasaros atostogų kvapas, kurį užuosite, kai tik artės vasaros išvyka. Jeigu tik rasite laiko giliai užsimerkęs įkvėpti.

Vasaros ežerai ir upės pilni gyvybės. Ar teko plaukti laiveliu ir baidarėmis bei iš lėto pasimėgauti gamta? Žuvytės žaidžiančios gaudynių upės dugne, laumžirgis nutūpęs ant irklo, palydintis įstabiu žvilgsniu žalčiukas pakrantėje, įvairiausių paukščių balsai...

Karšta, karšta vasaros diena ir staiga prapliupsiantis smarkus lietus su perkūnija. Vaikai glaudžiasi - jiems baisu, o pats jauti širdyje neapsakomai gerą jausmą – juk tai vasara...

Jūros bangų ošimas, smėlio pilna galva, kopos, perkaitęs nuo saulės kūnas, o veide šypsena. Naktį sunku miegoti, nes oda nusvilusi nuo taip pasiilgtų saulės spindulių gaudymo. Skauda, bet sutikęs draugą pasididžiuodamas pasakosi ir rodysi savo įdegį – juk be to nebūsi paragavęs vasaros.

Ak tos žvaigždėtos vasaros naktys!..  Kai gali pasitikrinti tau pažįstamus žvaigždynus, kai gali sugalvoti norą ir laukti krentančios žvaigždės, kai gali tiesiog neskubėti eiti miegoti, nes vasarą laikas tik sau...

Vasara – tai laikas, kai atsiveria visas žmogaus kūrybiškumas, kai nedainuojantis pradeda dainuoti, kai netapantis pradeda tapyti, kai nemokantis rašyti, paima plunksną į rankas.

Birželio kvapas - alyvos, liepos – liepų žiedai, rugpjūtis – šieno. Kaip džiugu užuosti alyvas, o kaip suspaudžia širdį, kai junti šieno bei sunokusio derliaus kvapą, o žiogai pradeda svirpti paskutinę vasaros melodiją

Praleiskime vasarą gamtoje

 
Pasimėgaukime vasara, įkvėpkime kiekvieno jos kvapo, išgirskime kiekvieną jos garsą, nudekime saulėje, būkime sulyti stipraus lietaus, pasimėgaukime kiekvienu vasaros malonumu.

O kas jums yra laimė vasarą? Pasidalinkite komentaruose.
 
Be autorės sutikimo teksto platinti bei kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

...

Kodėl išvykstam iš Lietuvos?

17-06-15,
Kelionės
sukūrė: Žalia Rožė
Mūsų daugelis klausia, kodėl mes išvykstam iš Lietuvos? Kodėl paliekam savo verslus ir su mažais vaikais iškeliaujame nežinia kur?
 

Šeima, kuri išeina į pensiją

 
Prieš daugiau nei dešimt metų, kai iškeliavo pirmoji artimiausių draugų banga ieškoti geresnio gyvenimo svetur, mes kūrėme verslus čia – Lietuvoje. Tuo metu turėjome daug entuziazmo, energijos, tikėjimo, noro dirbti, veikti, padaryti kažką gero būtent Lietuvoje. Ne kažkur svetur. Tikrai dirbome ir dažnai visą save atiduodavome iki paskutinio lašo.

Gal ir keistai skambės, bet pajutome, jog norime išeiti į pensiją. Į pensiją ne ta prasme, kuri Lietuvoje dažniausiai suprantama – kai nebeeini į darbą, kai sėdi namuose, skaitai knygą, kai augini pomidorus darže ir lauki, kol anūkai tave aplankys. Norime išeiti į pensiją, kai nereikia kiekvieną ankstyvą, tamsų žiemos rytą keltis ir per kamščius skubėti į darbą, kai gali susidėti visus reikalingus daiktus į kelias kuprines ir neprisirišti prie vienos gyvenamos vietos, kai gali skirti daugiau laiko vaikams, kai gali daryti dalykus, kuriuos visą gyvenimą norėjai daryti, bet neatradai jiems laiko, kai gali stebėti saulėtekius arba saulėlydžius ne pro ofiso langą, o sėdint po atviru dangumi. 

Intensyvaus darbo patirtis vadovaujant savo šeimos verslams, domėjimasis nuolatinėmis naujovėmis, ieškojimas geriausių sprendimų mūsų šeimą išmokino dirbti ne ofise. Svarbiausia kompiuteris, internetas – ir darbo vieta gali būti bet kuri pasaulio vieta.
 

Kelionės - mūsų šeimos silpnybė

 
Dar vaikystėje, kiek save prisimenu, visada svajojau gyventi ten, kur nėra žiemų. Visada jaučiau, jog šviečiant saulutei, aš turiu daugiau jėgų, galiu atsikelti kartu su ja, kibti į darbus, sportuoti, į galvą „ateina“ daugiau kūrybiškų minčių. Tik vasarą jaučiu, jog gyvenu visu tempu ir gaila, jog Lietuvoje tos vasaros yra labai, labai mažai... O šiais metais net nebuvo pavasario, kurį be proto myliu...

Kai su vyru atradome keliones, supratome, jog tai mūsų silpnybė. O vaikams, kurie keliauja nuo mažų dienų, kelionės tampa įgimtu dalyku. Dažniausiai juos visiškai nestebina ir negąsdina dalykai, kurie net dažną suaugusį išvestų iš pusiausvyros. Na kad ir pavyzdžiui, jog jau vakaras, o mes dar neturim, kur nakvoti. Vaikai pasitiki mumis ir žino, jog dar nė karto neteko naktį praleisti nežinia kur. 
 

Pažadas sau

 
Visa šeima keliavome ir visada kelionėse svajojome, jog taip gyventume ne tik per atostogas, o visą laiką. Visada mus žavėjo egzotiškos šalys, Azija su savo kultūra, savo egzotika, saldžiausiais vaisiais, žmonių pozityvumu. Taigi prieš du metus sau pažadėjome, jog 2017 metų rudenį išvykstame į Aziją. Buvome apsistoję ties Balio sala arba Tailandu. Balio saloje esame buvę, Tailande – ne, tačiau mus tai negąsdino. Palikome spręsti vietos klausimą laikui. 

Praėjus metams po mūsų šio pažado sau, gyvenimas mus pasuko ne į Tailandą, ne į Balį, o į Filipinus. Šią žiemą kelionė į Filipinus atostogų, išsprendė mūsų vietos klausimą bei tikrai parodė, jog reikia savo pažadų laikytis, o svajones įgyvendinti pasitaikius progai ir nelaukti dar palankesnių sąlygų. Atrodo, jog dabar nė negali būti palankesnių mūsų šeimos gyvenimo aplinkybių, išvykti gyventi į Aziją.
 

Keliaukime, kol dar turime jėgų 

Tokioms svajonėms, tokiai pensijai, iš pirmo žvilgsnio atrodo reikia laimėti aukso puodą, jog galėtum leisti sau taip gyventi. Tačiau paskaičiavus, viską realiai įvertinus, pasirodo, jog to aukso puodo nereikia. Užtenka paprastesnių pajamų.

Taigi ruošiamės išeiti į pensiją su tam tikra veikla, kuri mums be galo patinka ir kurios neplanuojame atsisakyti. Planuojame daugiau laiko praleisti su vaikais, stebėti kaip jie auga, padėti atrasti pasaulį ir žmones. Džiaugtis gyvenimu ir pabandyti neskubėti. Nes tokiu tempu gyvenant, kokiu gyvenome (ir vis dar gyvename) Lietuvoje, nespėsi apsidairyti ir iš tikrųjų reikės išeiti į pensiją, kai jau nebelieka jėgų, nebelieka noro keliauti, nebelieka kuo džiaugtis, nes vaikai užaugę...

Be autorės sutikimo teksto platinti, kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

...

All for Joomla All for Webmasters