Menu

Keliavimas su vaikais

17-11-21,
Patarimai keliaujantiems
sukūrė: Žalia Rožė
Visada keliavome visa šeima kartu, su vaikais ir mes dviese – tėvai. Kelionės su vaikais reikalauja didesnio pasiruošimo, susikaupimo, didesnės kantrybės ir daug psichologinių resursų. Kai vaikų tėvai abudu kartu šalia, jautiesi tvirtai, nes žinai, jog gali sulaukti pagalbos iš savo antros pusės. 

Kelionėje į vieną pusę į Filipinus gavosi taip, jog mūsų šeima pasidalino į dvi dalis. Keliavome į Aziją per pusę pasaulio atskirai – mama ir du vaikai.
 

Kaip pasiruošti kelionei su vaikais

 
Artėjant kelionei, bandžiau apgalvoti visas smulkmenas ir detales. Jau prieš kurį laiką kalbėjausi su vaikais ir nuteikinėjau, jog abudu turi man padėti, atidžiai girdėti, ką jiems sakau. Su savo beveik šešiamečiu sūnumi kalbėjau, jog jis yra labai drąsus, bus vienintelis vyras mūsų kelionėje, todėl turi saugoti savo mamą ir sesę nuo vagių ir blogų žmonių. Taip pat turi būti stiprus ir savo kuprinę turės nešti pats, o kojytės turės rasti daug jėgų eiti pačios, nes mama negalės panešti. 

Su dukra kalbėjomės apie tai, jog ji turėtų būti dešinioji mamos ranka. Turėtų padėti prižiūrėti brolį, jam padėti, kai sunku, jį apkabinti, nepykti ant jo, jeigu jis kažką ne taip padarys ar kalbės, neerzinti jo. Taip pat prašiau, jog einant iš vienos vietos į kitą, suskaičiuoti, ar visas savo kuprines, maišelius paėmėm.
 
Žinot, visas tas kalbėjimas pasiteisino šimtu procentu. Abudu buvo nuostabūs per visą savo kelionę. Vakaris visada buvo šalia mūsų, niekur nenuklydo, nes reikėjo mus saugoti. Net eidama į moterų tualetą, palikusi šalia durų, jis stovėdavo, atsakingai ir kantriai saugodavo mane. O dukra labai atsakingai skaičiuodavo mūsų pasiimtus daiktus – gal todėl nieko kelionėje nepalikome ir nepametėme.
 

Lagaminai ir jų svoris

 
Na bet viskas iš pradžių. Buvom nutarę paimti du lagaminus po 25 kilogramus plius kiekvienas – mama ir vaikai, po rankinę kuprinę. Kai atrodo jau daiktus sudedam galutinai, vaikai rasdavo dar kažką, ką norėdavo pasiimti. Jie suprato, kad tai, ko dabar nepasiims, jau nebeturės. Galutiniame rezultate turėjome per du lagaminus apie 10 kg viršsvorio ir po du rankinius bagažus kiekvienas – kuprinė plius tašiukas. Na ir dar „ant pilnos laimės“ vaikai atnešė tris minkštus, gana didelius žaislus, kuriuos norėjo vežtis kartu. Aišku visame bagažo krovimo procese buvo daug žaislų atrinkta, kurie nevažiavo kartu su mumis. Tačiau dėl šių trijų minkštų žaislų, abudu vaikai labai tvirtai pasakė, kad patys juos nešis ir man dėl jų nereikės sukti galvos. Nuginklavo mane ir aš leidau. Ir iš tikrųjų man dėl jų labai galvos nereikėjo sukti, o dar tie žaislai pasitarnavo kaip pagalvėlės lėktuvuose. Tačiau iš šono atrodėme apsikrovę keliautojai ir visada sudarydavome didžiulį kamštį prie apsaugos patikrinimo vietų. Ačiū žmonėms, kurie buvo kantrūs ir ramiai laukė, kol mes išsikrausime viską ir kol vėl susidėsime.
 

Drabužiai, užkandžiai ir kitos detalės kelionei

 
Kaip ir kiekvienai kelionei su vaikais, aš bandžiau viską apgalvoti ir pasiruošti visoms kelionėje galimoms situacijoms. Visų pirma, vaikų veikla kelionėje. Tačiau šį kartą patys buvo prisikišę į kuprines visokių žaislų, knygučių, pieštukų, jog papildomai nieko nepasiėmiau. 

Kelioniniai drabužiai. Prie savęs, į rankinį bagažą įdėjau drabužių, jog turėtume bent po kelis persirengimui. Pirmu sluoksniu apsirengėme trumpom rankovėm vasariškus marškinėlius, jog kai nusileisime Maniloje, galėtume nusirengti šiltus žieminius drabužius ir jau būti pasiruošus karštam orui.  Antro sluoksnio drabužiai mūsų buvo merino vilnos golfiukai. Jie prisitaiko prie aplinkos temperatūros, todėl su jais nei sukaitome, nei sušalome (nes kelionėje orų kaitų buvo visokių), ploni, nesuvaržo judesių, švelnūs, malonūs. Esu neabejinga merino vilnai skrendant net į šiltus kraštus.
 
Užkandžiai. Nors lėktuvuose valgyti duodavo, tačiau ilgoms kelionėms su vaikais, aš turiu pasiruošusi kuprinėje užkandžių. Stengiuosi pasirinkti sveikus, sočius, maistingus ir vaikų mėgstamiausius užkandžius. Nedarau jokių sumuštinių, nes tokio maisto lėktuvuose ir oro uostuose apstu.

Taigi, šį kartą kuprinėje turėjome TUNDROS daigintų grikių batonėlius. Jie užima labai nedaug vietos ir kiekvieną kartą pasivaišinus, vaikų nuotaika pakildavo ir būdavo numalšintas „ko nors saldaus, skanaus“ poreikis. Tundros batonėliai yra be jokio pridėtinio cukraus, pagaminti iš visiškai natūralių maisto produktų – daiginti grikiai, datulės, razinos, na ir atitinkamai pagal batonėlio rūšį – kanapių, saulėgrąžų, sezamo sėklos, linų sėmenys, anakardžiai ir kiti riešutai. Mūsų šeimai tai tobulas užkandis, kurio dar turime ir po truputį mėgaujamės, gyvendami Filipinuose. 
 
Taip pat užkandžiams įsidėjome porą pakelių URBAN FOOD kukurūzų lazdelių. Jų yra kelių rūšių: su burokėliais, burnočiu, morkomis bei topinambais. Vienintelis šių užkandžių minusas – tai užima daug vietos. Iš kitos pusė, jų taip greitai nelieka, jog nespėji pamatyti, kad buvo užimta daug vietos. Mūsų šeima šiuos kukurūzus atradusi jau kuris laikas ir juos pirkdavome ne tik kelionėms, bet ir šiaip pasmaguriauti. Tai irgi sveikas iš natūralių produktų maistas, be pridėtinio cukraus bei maistingas. Taip pat sotus užkandis. Suvalgius mums tryse jų pakelį, jau jausdavome sotumą.

Na ir kelionėse mus visada lydi gertuvės. Aišku pilnos vandens įsinešti į lėktuvą niekas neleidžia, bet paprašius stiuardesės pripildyti ją geriamu vandeniu, visada turime šviežio vandens. Keliaujant, o ypač keliaujant lėktuvu organizmui yra reikalingi skysčiai, todėl mes stengiamės gerti dažnai, jog nejaustume troškulio.
 

Kėlionė lėktuvu

 
Mūsų kelionė buvo keturiais lėktuvais, su trimis persėdimais. Iki Manilos lėktuvo bilietus pirkome iš Etihad aviakompanijos. Tačiau pirmuosius du skrydžius vykdė airBaltic. Pirmą kartą teko išbandyti Etihad aviakompaniją ir tikrai nenusivylėme, nors tik vieną skrydį iš trijų vykdė pati. 

Nuo pat pirmo skrydžio Etihad kompanija rūpinosi mumis. Vos tik pakilome iš Vilniaus oro uosto skrydžiui į Rygą, mums vieniems iš viso lėktuvo atnešė valgyti. Aš net nustebusi pasitikslinau, ar tas maistas tikrai skirtas mums, nes visiškai nesitikėjau gauti valgyti. Patikino, jog maistas mums, nes mes skrendame su Etihad. Vakarienė jau buvome pavalgę, bet natūralus jogurtas ir buteliukas vandens – visada laukiame kelionėje. 

Rygos oro uostas mane nustebino savo didumu, lyginant su Vilniaus oro uostu. Skrydžių taip pat buvo pilnas informacijos ekranas, jog savojo skrydžio duomenis radome ne iš karto. Kai tuo tarpu Vilniuje buvo vos keli skrydžiai.

Ryga - Abu dhabi su airBaltic lėktuvu praėjo irgi sėkmingai, nors kėdės buvo gana plačios ir kojoms vietos buvo pakankamai, bet išsimiegoti buvo sudėtinga. Taip pat ir čia gavome valgyti. Šį kartą ne vieninteliai, bet irgi dalino ne visiems.

Abu dhabi oro uostas labai didelis, tačiau labai greitai radome savo vartus į Manilą. Teko skaityti straipsnį, jog lietuviai, vos tik pranešus, jog laipina į lėktuvą, puola, skuba, kas pirmesnis, stovi eilėje. Tai autorius dar nematė filipiniečių :) Kadangi aš buvau su vaikais, pakvietė į lėktuvą be eilės. 

Etihad lėktuvas buvo nuostabus ir patogus. Čia patogiai išsimiegojome, skaniai pavalgėme. Nors mes nevalgome mėsos, tačiau visada buvo patiekalų, kurių galėjome išsirinkti ir sau. Vienintelis šio lėktuvo minusas – nebuvo vaikiškų žaidimų. Bet aš tai neįvardinčiau labai dideliu minusu ;)

Manilos oro uoste gana sklandžiai praėjome migraciją. Vėl trumpesnėje eilėje dėl vaikų. Susirinkau lagaminus ir išėjau į lauką ieškoti vairuotojo, kuris turėjo mūsų laukti ir nuvežti į viešbutį nakčiai pailsėti. Tikriausiai visoje kelionėje šis momentas buvo sunkiausias. Išėjus ir Manilos oro uosto, pasitiko didžiulis karštis, prie kurio mes dar nebuvom pratę. Nesuskaičiuojama daugybė žmonių, lekiančių į visas puses. Du sunkiausi lagaminai. Daugybė rankinio bagažo kuprinėlių, maišelių. Didžiulė baimė, jog nepasimestų vaikai. Šios dešimt minučių, kol radome savo vairuotoją, buvo daugiausiai dėmesio, jėgų ir ištvermės reikalaujančios minutės per visą kelionę su vaikais.

Pernakvojome nedidukame viešbutuke, kurį drąsiai galėčiau rekomenduoti vienai nakčiai pernakvoti Maniloje. Išlankstytų gulbių iš rankšluosčių nebuvo, tačiau jauku ir tvarkinga. Tiesą sakant, daugiau Maniloje pasilikti ir nerekomenduoju, nes nieko įdomaus, išskyrus karštį, dulkes, daugybę žmonių, didžiulius pastatus bei šalia esančias lūšneles, daugiau ir nieko nėra.

Kitą rytą sėkmingai vu vietiniu skrydžiu persikėlėme iš Manilos į Bohol salą, kur mūsų laukė mylimas tėtis, vyras! Čia ir prasideda mūsų nuotykiai Filipinuose!
 

...

Kodėl bilietai į vieną pusę?

17-11-15,
Pozityvios mintys
sukūrė: Žalia Rožė
Ruošiantis išskristi į Filipinus ir kam nors papasakojus, jog bilietus turime tik į vieną pusę arba nežinome, kada grįšime, pasigirsta klausimas: „Labai įdomu, kodėl žmonės taip paima ir nusprendžia?“

Prieš atsakydama, kiekvieną kartą to paties paklausiu savęs. Kodėl? Žinau, jog priežasčių yra labai daug ir kiekvieną kartą vis bandau atrasti dar naujų arba patikrinti jau žinomas, ar į jas nepasikeitė požiūris.
 

Gyvenimo tempas

 
Viena svarbiausių priežasčių – tai noras atitrūkti nuo šiuolaikinio gyvenimo tempo. Gyvenome Lietuvos sostinėje Vilniuje. Vaikai lankė skirtingas ugdymo įstaigas, skirtingose miesto pusėse. Turėjome du šeimos verslus – kitaip tariant, dirbome per du darbus, būdavo laikotarpių, kai dirbdavome dar kur nors papildomai, kokiame nors projekte.
 
Gyvenimo tempas buvo beprotiškas. Kėlimasis 5.50 valandą ryte. Dukros vežimas (atstovėjimas kamščiuose) į mokyklą. Kai atidarė Vakarinį Vilniaus aplinkelį, mūsų miego trukmė pailgėjo net 45 minutėm! Sūnaus vežimas į darželį, skubėjimas į darbus, susitikimus. Pasibaigus dukros pamokoms, vežimas į būrelius. Nuolatinis darbo ir vaikų vežiojimo, darbų skubėjimo atlikimo, nes visiems visko jau reikėjo vakar, stovėjimo kamščiuose derinimas. Nuolatinis skubėjimas, balansavimas tarp spėjimo ir vėlavimo.

Kiekvieną kartą grįžus iš atostogų, bandydavai sau pažadėti, jog taip neskubėsi, jog bandysi gyventi ramiai, aiškesnėmis mintimis, didesniu dėmesiu sau ir šeimai. Tačiau Vilniaus gyvenimo tempas po poros savaičių įtraukdavo į dar greitesnį gyvenimo tempą, nepaisydamas tavo norų bei planų. Dažnai save paguosdavai, jog visi draugai, pažįstami taip gyvena – todėl mūsų šeima ne išimtis.

Vis dažniau ir dažniau jausdavome giliai širdyje, jog mes taip gyventi nebenorime. Dažnai pagalvodavome apie kraustymąsi gyventi į lietuvišką kaimą. Tačiau kaime mums šaltuoju metų laiku gyventi nesinorėjo. Todėl pradėjome ieškoti kaimo, kuriame visada būtų šiltas oras. 

Geras oras

 
Geras oras – tai irgi viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl išsikraustėme gyventi į Filipinus. Visada buvome šilumos mėgėjai. Jausdavome, jog tiek anksti ryte keltis, tiek su šypsena gyventi, tiek daugiau darbų atlikti mums yra lengviau, kai už lango šviečia saulė. Na net jeigu nešviečia, tai bent nereikia apsirengti kelis sluoksnius drabužių, jog nesušaltum. Marškinėliai ir šortukai arba lengva vasariška suknelė – ir visa diena lengva, neapsunkusi.

Lietuvos švietimo sistema

 
Dar viena iš svarbių priežasčių, kodėl pradėjom žvalgytis gyventi kitur – tai Lietuvos švietimo sistema. Kadangi mūsų šeimoje yra du vaikai, mums tai aktualus klausimas. 

Šiuo metu dukra yra penktokė. Taip susiklostė gyvenimas, jog dvi pirmas klases mokėsi privačioje mokykloje, o kitas dvi pradines klases – valstybinėje mokykloje. Turėjome labai gerą progą palyginti šias dvi mokyklas.

Privačioje mokykloje turėjome tikrai labai gerą, šiuolaikišką mokytoją, kuri pamokas vesdavo ne tik prie suolo. Vaikai kontrolinių darbų laukdavo kaip įdomiausio dalyko. Patys mokiniai būdavo suinteresuoti daryti papildomus projektus, papildomai mokytis, domėtis naujovėmis, kurti, skaityti knygas. Niekada nebuvo nenoro ir sunkių rytų keltis į mokyklą. Dukra puikiai mokėsi, buvo kūrybiška ir besidžiaugiantis gyvenimu vaikas.

Po dviejų klasių, pakeitus mokyklą į valstybinę, palaipsniui visa to neliko. Ne iš karto tą pastebėjome, bet ketvirtų mokslo metų viduryje suvokėm, jog vaikas visiškai pavargęs, piktas, mokosi ne dėl to, jog jam tai patinka, o dėl to, kad reikia, kad vyksta klasėje konkurencija, o ji nori neatsilikti nuo kitų. 

Kažkada atėjusi iš mokyklos dukra sako: „Mama, kaip gerai, kad aš gerai mokausi ir laiku visus namų darbus atlieku.“ Labai nustebau tokiomis mintimis, o dar labiau mane nustebino atsakymas į mano klausimą, kodėl? „Na mokytoja labai bara tuos vaikus, kurie blogai mokosi ir laiku neatlieka namų darbų.“ Taip, tokiu būdu yra įbauginami net ir tie vaikai, kurie gerai mokosi. 

Tikrai mums patiko mokytoja, mes ją labai mylėjom, bet vis tiek ta sena užsilikusi mokymosi sistema, jau nebetinkama šiuolaikiniams vaikams. Iš kūrybiško vaiko liko pagal sistemą besimokantis žmogutis

Supratome, jog toliau taip mokyti savo vaikų nenorime. Taip pat atėjo laikas ir mūsų jaunesniam sūnui galvoti apie mokyklą. Jeigu mūsų dukra sugebanti ramiai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, sūnus yra toks, kuris tikrai dar pusę dienos nemokantis išsėdėti ramiai mokyklos suole, kuris nepatikusiom aplinkybėm pradės smarkiai maištauti. Taigi reiktų galvoti apie dviejų vaikų vedimą į privačią mokyklą. Žinant Lietuviškų privačių mokyklų kainas ir paskaičiavus, kokia tai suma šeimai gaunasi per mėnesį -pakankamai didelė suma. Paskaičiavome, jog vien tik už pinigus, kuriuos išleistume Lietuvoje už vaikų mokslą, mes galėtume leisti vaikus Filipinuose į tarptautinę mokyklą bei ramiai visa šeima pragyventi (neskaičiuojant gyvenamojo būsto išlaidų). 

Švietimo tema būtų galima kalbėti tikrai daug. Taip pat neteigiame, jog valstybinės mokyklos nėra tinkamos leisti vaikus į jas. Tačiau norint užauginti kūrybiškus, laimingus, savimi pasitikinčius vaikus, valstybinės mokyklos nėra tam pasiruošusios. Jų mokymosi sistema yra pasenusi ir visiškai nepritaikyta šiuolaikiniams vaikams arba reta mokykla yra tą padariusi. Ir tai savaime aišku, pasižiūrėjus į mokytojų atlyginimus.
 

Kažką keisti gyvenime

 
Supranti giliai širdyje, jog reikia kažką keisti gyvenime. Išbandyti kažką naujo, nepatirto, skirti laiko sau, pamąstyti apie gyvenimą, jo prasmę, pagyventi tarp žmonių, kurie yra tiesiog laimingi, daug šypsosi, kur skubėjimas ir tiesiog prabangių dalykų vaikymasis yra svetimas.

Jau prieš išvykstant gyventi į Filipinus esam kelis kartus lankęsi Azijoje. Čia jaučiamės kažkaip ypatingai, lyg čia būtų mūsų šaknys. Širdis ir siela atsigauna. Ir dabar, kai jau mes pradėjome čia gyventi, jaučiame tokį didžiulį džiaugsmą, jog nesame save apriboję laiku, kiek čia būsime. Todėl ir pirkome bilietus tik į vieną pusę.

Be autorės sutikimo teksto platinti bei kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

...

Keliavimas su gyvūnais

17-11-10,
Patarimai keliaujantiems
sukūrė: Žalia Rožė
Apie lėktuvo bilietų paieškas ir pirkimą savo patirtimi jau dalinomės Gyvūnų gabenimas lėktuvu. Dabar papasakosime, kaip vyko pats keliavimas su mūsų augintiniu Mančesteriu.
 

Pasakojimas apie tai, kaip atrodo keliavimas su gyvūnais

 
Keliavimas su gyvūnais prasideda daug ankščiau nei pati kelionė. Jau prieš gerą mėnesį aiškinomės, kokių dokumentų reikės, norint įsivežti šunį į Filipinus. Pradėjome bendrauti su su savo augintinio veterinarais, kurie sakė, jog yra skirtingi reikalavimai į skirtingas šalis. Todėl mums patiems reikia išsiaiškinti, ko konkrečiai yra reikalauja Filipinai. Pasiūlė kreiptis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą.
 
Paskambinus VMVT bendru numeriu buvome mėtomi per 6 numerius, kol galiausiai asmuo, kuris atsakingas už veterinarinių sertifikatų išdavimą pasakė, kad patys turime susirasti kompetentingos Filipinų institucijos informaciją apie tai, kokie reikalavimai atvykstančiam šuniui. Tuomet tuos reikalavimus pateikti jiems, o tada jie atitinkamai mus pakonsultuos.

Po ilgų paieškų radome, jog reikia gauti Filipinų gyvūnų departamento leidimą šuns importui. Tą leidimą galima užsakyti internetu užpildžius formą. Leidimas buvo išduotas gana paprastai per dvi dienas. Jame radome aiškius reikalavimus, ko reikia, norint paruošti mūsų Mančesterį importuojant į Filipinus.
 

Raminamieji šunims ir paskutinių veterinarijos dokumentų tvarkymas

 
Taigi, likus 48 valandom iki skrydžio, nuvykome pas savo veterinarus, kurie paruošė šunį vežimui į Filipinus pagal nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, jog patikrino sveikatą, yra sveikas ir gali skristi. Kadangi nuo pasiutligės vakcinos buvo jau padarytos ir galiojančios, pažymėjo ir tai. Sudavė vaistus nuo kirmėlių, sulašino lašiukus ant kailio nuo parazitų

Taip pat davė raminamuosius vaistus skirtus šunims. Jie yra žolelių pagaminti pagrindu. Tačiau labai raminamojo poveikio bent jau mes iš šono nepastebėjome.

Veterinarijos tarnyba išdavė reikalingus dokumentus, kuriuos reikėjo dar legalizuoti. Dokumento legalizavimą daro LR Užsienio reikalų ministerija. Pilnas legalizavimas būtų padarytas, jeigu dar gautume antspaudus iš Filipinų Respublikos ambasados, kuri artimiausia yra Varšuvoje. Laiko vykti į Varšuvą jau nebebuvo, nusprendėme, jog kaip nors bandysim suktis ir Filipinų ambasados antspaudo. Teko skaityti užsienietiškuose forumuose, jog gyvūnus įsiveždavo ir be legalizavimo. 
 
Penktadienio vakare, šeima pasidalinome į dvi dalis ir Mančesterį su jo mylimiausiu šeimininku išlydėjome į Aziją.
 

Toliau pasakoja Rytis

 
Kadangi tai buvo mano pirma kelionė su šunimi, stengiausi laikytis visų įmanomų patarimų ir taisyklių, kurių prisiskaičiau avialinijų ir gyvūnų pervežimo paslaugas teikiančių agentų interneto puslapiuose. Pradžioje buvo neramu dėl šuns transportavimo dėžės. Yra apstu informacijos apie tai, kokios yra griežtos taisyklės šuns transportavimo dėžei, tačiau viskas pasirodė daug paprasčiau. Nežinau, kaip kitos aviakompanijos tikrina dėžės atitikimą taisyklėms, bet Turkish Airlines nelabai rūpėjo keli centimetrai į vieną ar kitą pusę. Vizualiai matėsi, jog šuo gali stovėti, apsisukti ir ištiesęs kojas atsigulti. Gal todėl niekas labai tiksliai nematavo ir nelindo. Nors pagal mūsų skaičiavimus kelių centimetrų trūko. Lietuvoje Turkish Airlines taip pat nertkrino ir šuns dokumentų.
 
Apskritai džiaugiamės, jog pasirinkome savo augintinį vežtis su Turkish Airlines, nes labai supratingai ir paslaugiai žiūrėjo į mūsų keliavimą. Kaip, pavyzdžiui, atlikus visus formalumus ir priėmus lagaminą, mums pasiūlė dar su šuniuku pasivaikščioti ir pabūti su juo kartu. O paskutinėm registracijos minutėm ateiti ir jį priduoti be eilės. Taip mūsų Mančesteris dar paskutinį pusvalandį pasivaikščiojo Lietuvos pievomis, esančiomis prie Vilniaus oro uosto.
 
Skaičiau, kad įlipus į lėktuvą, reikia paklausti įgulos ar jie informuoti apie gyvūną lėktuvo gyvūnų skyriuje. Na tiesiog, jog nepamirštų palaikyti tinkamą slėgį ir temperatūrą šuniukui. Tą padariau tiek pirmojo (kai skridome iš Vilniaus į Stambulą), tiek antrojo skrydžio (iš Stambulo į Manilą) metu. 

Tiesą sakant, antrojo skrydžio metu labiau norėjau sužinoti ar šuo apskritai pasiekė antrą lėktuvą. Na kaip būna pasimeta lagaminai, tai visiškai nesinorėjo, jog Mančesteris pasimestų ir nukeliautų kur nors į Afriką. Tačiau bekalbant su palydovu, išgirdau pažįstamą lojimą ir supratau, kad Mančesteris skris kartu su manimi. Taip pat eilinį kartą buvau patikintas, kad šuniu bus tinkamai pasirūpinta ir jam bus net geriau ir patogiau nei man. Na turint galvoje, jog jo bilietas kainavo 50% brangiau nei mano, tai visai logiška.
 
Persėdant iš Stambulo į Manilą buvo sunkus keturių valandų laukimas. Vis mąsčiau apie galimybę pamatyti, pavedžioti Mančesterį, tačiau man buvo atsakyta, kad tai neįmanoma ir ramiai laukti kito skrydžio. Tiesą sakant, beveik visas 4 valandas sėdėjau ir ieškojau internete informacijos, kas vyksta su gyvūnais tranzito metu Stambulo oro uoste. Deja, nelabai ką radau šia tema, tik diskusijas forumuose žmonių, kurie planuoja keliauti ir klausia to paties. Baigėsi nemokamas internetas ir teko nutraukti paieškas...
 
Pirmojo skrydžio metu sėdėjau šalia rusakalbės mamos su 11-13 metų dukra, kurios be paliovos selfinosi lėktuve. Kai stiuardesė paklausė ką valgys: pasta or chicken, atsakė "odnu čiken i odnu pasta", o paklausus ką nori gerti pasakė "potato juice". Na aš neišlaikiau ir mandagiai pasakiau kad "potato yra kartoška" ir kad ji turbūt turi galvoje tomato juice. Buvau teisus, tada ji sako "yes pomidor juice" ir galiausiai gavo ko norėjo. Netrukus išgirdau, kaip priekyje sėdintys Lietuviai kalba apie Filipinus, paklausiau ar ten skrenda ir iki pirmo skrydžio pabaigos kalbėjomės apie Filipinus, keliones ir panašius dalykus.
 
Nusileidęs Maniloj ir praėjęs imigracijos patikrinimą, ėjau tiesiai prie bagažo diržo, nes įgula pasakė, kad šunį rasiu ten. Taip ir buvo, bagažas dar buvo neatvykęs o dėžė su šunimi jau stovėjo šalia lagaminų diržo. Sulaukęs lagamino, susikroviau viską (įskaitant ir dėžę su šuniu) ant vežimėlio ir su apsauginio pagalba nuvažiavau link Karantino tarnybos. 

Prieš mane dokumentus jau tvarkėsi rusakalbių šeimyna su mažu rankiniu šuniuku.  Šiek tiek palaukęs savo eilės, pateikiau dokumentus, susimokėjau 450p ir neilgai trukus galėjau išeiti iš oro uosto. 
 

Kelionė į viešbutį

 
Kadangi su gyvūnams draugiško viešbučio savininku buvom sutarę dėl Uber ar Grab (Azijos Uber analogas), laukiau mašinos. Dar būdamas Lietuvoje buvau su juo susisiekęs ir aptarėm kad priims mane su šuniu, kad bus dėžė ir reiks didesnės mašinos. Atvažiavus mano automobiliui, vairuotojas buvo nepatenkintas, kad niekas jam nieko nepasakė apie šunį, o šuns dėžė į mašiną netilpo.
 
Rašiau viešbučio savininkui, tačiau jis man niekuo nepadėjo, nes jam visi vairuotojai atsisako važiuoti, dėl didelės dėžės šuniui. Teko pradėti suktis pačiam. Pasigavau pirmą apsaugos bičiuką ir paaiškinęs situaciją, paprašiau padėti susirasti didesnį automobilį. Mane nuvedė prie kažkokio transporto langelio, kur po ilgų pokalbių telefonu suderino mikrobusiuką, su kuriuo vėliau sutariau ir dėl kitos dienos vežimo į oro uostą.
 
Atvykęs šiaip ne taip užsinešiau šunį su dėže ir lagaminais į 21 aukštą. Viešbučio kambaryje išleidau Mančesterį iš dėžės, pagirdžiau ir pašėriau. Vėliau išvedžiau į lauką. Lifte, vestibiulyje ir lauke visi elgėsi taip tarsi pirmą karta mato šunį - klausė kokia veislė, kiek kainuoja, iš kur jis ir kiek kainavo bilietas :) Einant gatve abejingų nebuvo, rodė pirštais, bandė kalbint: "dogie, dogie" ir pan.
 
Atvykus į Manilos oro uostą skrydžiui į Tagbilaraną, prisistatė vyrukas su krovininiu vežimėliu ir pasisiūlė padėti. Labai slkalndžiai viską susitvarkiau. Filipinų Avialinijos labai profesionaliai priėmė šunį. Išklausinėjo kuo maitinu. Viena iš darbuotojų pradėjo rodyti savo 1 savaitės labradoro ir K9 mišrūno šuniuko nuotraukas. Labai maloniai pabendravom. 
 
Paskutinis skrydis praėjo paprastai. Tagbilarane mus pasitiko mano draugas iš Lietuvos (Filipinuose jis gyvena jau pusantrų metų) ir sėkmingai atvykome į vietą. 

Mančesteris pirmomis dienomis Filipinuose sunkiai pernešė karštį. Smarkiai lekavo, daug gėrė vandens, mes jį gaivindavome apipildami vandeniu. Suprantama, juk šuniukas jau buvo pasiruošęs laukti Lietuviškos žiemos ;) Reikia nusimesti kailinius.

Gal daug kas pasakytų, kiek daug vargo dėl šuns, ar tai verta. Dabar, kai esame visa šeima kartu, o taip pat ir mūsų Mančesteris, net neabejojame, jog mūsų sprendimas buvo teisingas.
 

...

Mokymasis nuotoliniu būdu

17-11-02,
Šeima
sukūrė: Žalia Rožė
Jau beveik du mėnesiai, kaip dukra mokosi penktoje klasėje nuotoliniu būdu. Pirmos pamokos, pirmi patyrimai, pirmi namų darbai neįprastu būdu.
 

Kompiuterinis vaikų raštingumas

 
Mokytis nuotoliniu būdu, perprasti visą sistemą, visų pirma, reikia tėvams. Tada supranti, jog tavo vaikas, kuris gimė šiuolaikinės technikos eroje, kuriam, atrodo, visa technika pavaldi,  visiškai nemoka net pačių paprasčiausių dalykų. Kaip atsisiųsti failą? Kaip ir kur išsaugoti dokumentą? Kaip išlyginti teksto kraštus? Kaip išsiųsti elektroniniu paštu failiuką? Kaip nufotografuoti, nufilmuoti ir įkelti? Taigi mokomės mokintis nauja sistema, taip pat mokomės dirbti kompiuteriu. Dar porą mėnesių ir Smiltė galės drąsiai dirbti administratore, nes visos reikalingos kompiuterio funkcijos bus perprastos.

Man buvo įdomu, ar tik mano duktė nemoka dirbti kompiuteriu, ar ir visi vaikai nėra mokykloje to mokinami. Pasiklausinėjau aplinkinių, apie jų vaikų kompiuterinį raštingumą ir didžiai mano nuostabai, supratau, jog net baigęs vidurinę, abiturientas nėra išmokintas mokykloje gerai dirbti kompiuteriu. Kaip viena mano draugė pasakė: „Aš geriau už savo dukrą moku.“ Na tikrai keista? Šiais laikais esame tokie kompiuterizuoti, o vaikų neišmokiname net paprasčiausiai kaip išsaugoti Wordo dokumentą. 
 

Nuotolinis mokymasis – kas tai per daiktas?

 
Neįsivaizdavau, jog mokymosi bei namų darbų kompiuteriu bus tiek daug, jog nusprendėme dukrai nupirkti atskirą kompiuterį. Neplanavome vienuolikos metų vaikui pirkti asmeninį kompiuterį. Tačiau po poros savaičių dalinimosi pamatėme, jog arba aš nepadarau savo darbų, arba dukra neatlieka laiku namų darbų. Taigi, jeigu planuojate vaikus leisti mokytis nuotoliniu būdu, būtinai paruoškite tam skirtą kompiuterį. 

Apie pačią mokymosi sistemą. Turime prisijungimus prie savo paskyros, kur surašyti visi mokymosi dalykai. Ties kiekvienu yra sukelta visa mokymosi medžiaga, vadovėliai, audio, video pamokos, elektroninės knygos, patarimai, pavyzdžiai. Visko, ko reikia mokymuisi yra pateikta. Gyvenant užsienyje ir neturint galimybės gauti lietuviškų vadovėlių, nebūtų problema, nes jie yra nuskanuoti ir pateikti mokiniams. 

Kiekvieno mokymo dalyko yra pateiktos užduotys, kurias reikia atlikti iki tam tikro konkretaus laiko. Priklausomai nuo dalyko intensyvumo, vienų mokymosi programų užduotis reikia atlikti kiekvieną mokymosi (darbo) dieną, pavyzdžiui, lietuvių kalbą. Kitus dalykus – vieną kartą per savaitę, dar kitus – vieną kartą per mėnesį. Laikas duotas labai konkretus – iki tam tikros dienos, valandos. Eina laikmatis ir nespėjus įkelti atliktas užduotis, jų įkelti nebeleidžia. Yra atskiras segtuvas pavėluotom užduotims įkelti. Pavėlavus, negalima pretenduoti į aukščiausią įvertinimą. 

Užduotys įvairios. Parašyti rašinėlį, atsakyti į klausimus, nufilmuoti pasakojimą, valgių gaminimo procesą, nupiešti, nulipdyti iš modelino, paruošti pristatymą PowerPoint programa

Kiekvieno mokytojo yra pateikti kontaktai Skype ir konsultacijų laikas, kuriuo metu galima mokytojo klausti iškilusių klausimų. Kol kas su mokytojais bendravome tik dėl techninių, organizacinių dalykų, nes mokymosi klausimų dar neiškilo tokių, jog negalėtume patys susitvarkyti.
 

EMA pratybos

 
Nuo spalio mėnesio prasidėjo užduotys iš elektroninių pratybų – jos vadinasi EMA pratybos. Visai įdomu. Net aš pati kartais prisėdu pasižiūrėti iš šono, kokios užduotys ir kaip jas reikia atlikti. Po užduotėlių būna siurprizas. Kažkas linksmo, kažkas naujo ir įdomaus. 
 

Ar tinkamas mums toks mokymasis?

 
Taigi mokytis yra ką. Tikrai viskas nauja ir įdomu. Toks mokymo būdas lavina vaiko atsakingumą, savarankiškumą, laiko planavimą. Momentais, kai dukrai pritrūksta šių įgūdžių, pradeda aimanuoti, jog norėtų lankyti mokyklą paprastai ir mokytis ne nuotoliniu būdu. Tačiau tai tik du mėnesiai tokio mokslo. Natūralu, jog vaikui iškyla tokios abejonės. Tačiau, kai nereikia keltis į mokyklą 6 valandą ryto, yra dėl to labai laiminga. 

Tuoj vyksime į Filipinus. Kai nauji dalykai, vieta, gyvenimas susidėlios į savas vietas, ieškosime mokyklos ten.

Straipsnį apie priėmimą, sąlygas, metodus mokantis nuotoliniu būdu skaitykite čia: Nuotolinis mokymasis mokykloje

...

Gyvūnų gabenimas lėktuvu

17-10-19,
Patarimai keliaujantiems
sukūrė: Žalia Rožė

Arba apie tai, kaip ieškojom pigiausio skrydžio lėktuvu ne mums, o mūsų augintiniui

 
Ar jūs kraustydamiesi gyventi į Aziją, paimtumėte savo gana didelį augintinį su savimi? Nuo pat pirmos akimirkos, kai tik nusprendėme skristi gyventi į Filipinus, žinojome, jog savo šeimos narį - Labradoro retvilerio veislės šunį Mančesterį, imsime kartu su savimi. Nežinau, ar būtų toks tvirtas mūsų sprendimas, jeigu būtume žinoję arba radę informacijos, su kokiais sunkumais teks susidurti dar perkant bilietus lėktuvu ir apskritai, kiek tas bilietas 35 kg sveriančiam šuniukui kainuos.

Taigi dalinamės informacija, jog kiti žinotų, kaip ten yra su gana didelių gabaritų gyvūnų gabenimu lėktuvu.
 

Narvas šuniui

 
Narvas šuniui – tai pirmas darbas, nuo kurio reiktų pradėti gyvūno bilietų pirkimą, nes visi oro bendrovių atstovai iš karto klausia narvo išmatavimų ir svorio. 

Skrendant šuns transportavimo narvas turi būti sertifikuotas IATA ir būti tokio dydžio, jog atitiktų gana daug reikalavimų. Tačiau pagrindiniai yra, jog šuo galėtų pilnai atsistot ir laisvai apsisukt. 

Kadangi mūsų augintinis sveria 35 kg ir jo išmatavimai yra tokie, jog pagal reikalavimus dėžės išmatavimai gaunasi: ilgis 1 m, aukštis 0,8 m, plotis 0,7 m. O tai yra vienas didžiausių šuns išmatavimų narvų, Lietuvoje tokio dydžio narvo pirkti neradome. Ieškojome visuose užsienietiškuose internetinių parduotuvių portaluose. Tačiau dauguma nesiunčia į Lietuvą arba narvo su atsiuntimu kaina buvo pakankamai didelė, kuri mus skatino ieškoti kitokio varianto. Ir čia pagelbėjo Lenkiška internetinė zoo prekių parduotuvė. Dalinamės jos nuoroda KARUSEK.

Manau čia rasite ir mažesnių gyvūnų gabaritų transportavimo narvų, kurių kainos bus patrauklesnės nei Lietuvos parduotuvių. Ir šiaip visokių gėrybių savo augintiniams. Nebijokite, jeigu nemokate kalbos. Tam yra google translat‘orius. 
 

Lėktuvo bilietai

 
Kitas žingsnis – lėktuvo bilietai. Tikrai nesitikėjome, jog bus šioje vietoje gana sudėtinga. Žinojome, jog ne visos avialinijos priima į bagažą gyvūnus, todėl pasirinkome Qatar Airways. Ne kartą jau su jais skridom, patikimi, priima gyvūnus, bilietų kaina nesikandžiojanti.
 
Jų taisyklėse nurodyta, jog prieš perkant bilietus, reikia paskambinti jiems ir suderinti gyvūno vežimą. Qatar Airways nurodė, jog galim skambinti į Frankfurto arba Varšuvos padalinius. Pasirodo jiems prisiskambinti ne taip paprasta, nes skambinančiųjų, tikriausiai, labai daug. „Prakabėjome“ – „prakabėjome“ tiek, jog mūsų telefono operatorius užblokavo sąskaitą, viršijus mėnesio limitui. O net klausimo neturėjome progos užduoti. Teko ieškoti pigių skambučių į užsienį alternatyvos per specialią programėlę. Apie ją pasidalinsite kitame straipsnyje. 

Pagaliau! prisiskambinus Qatar Airways jie pasiūlė užsirezervuoti bilietus, gavus rezervacijos numeriuką paskambinti jiems vėl, jog pasakytų ar gali tas skrydis priimti gyvūną. Rezervacija kainavo be grąžinimo galimybės 33 eur. 

Na ką, rezervavus ir vėl pagaliau! prisiskambinus, paaiškėjo, jog šuniukas plius narvas šuniui, turi sverti iki 35 kg, priešingu atveju, reikia vežti per Cargo terminalą. Na o vien tik mūsų šuniukas sveria kaip tik tuos 35 kg., o narvas dar 12 kg. Visos rezervacijos, skambučiai nuėjo veltui...

Skambinus į Cargo terminalus, paaiškėjo, jog jie tiesiogiai su klientais nebendrauja ir pasiūlė sąrašą tarpininkų (Forwarderių), su kuriais turėtume derinti šuns siuntimą. Jų kainos svyravo nuo 1.400 iki 1.600 Eurų. Kaina nemaža, taigi vėl bandėm ieškoti kitų variantų.

Pradėjom skambinėti įvairioms avialinijom ir klausinėti, iki kokio svorio priima gyvūnus kaip registruotą bagažą. Pirmuosius atradome Etihad avialinijas. Jie veža gyvūnus iki 50 kg registruotu bagažu. Tačiau... jų skrydis į Manilą (Filipinų sostinė) per Saudo Arabiją, kuri taiko gyvūnams embargą net tranzitu vežantiems šuniukams. Ech...

Susibendravom su Turkish Airlines, kurie mūsų augintinį pažadėjo paimti kaip registruotą bagažą, apmokestinant 22 Eur už vieną kilogramą. Kaina susidaro nemaža, tačiau ne tokia kosminė, kaip Forwarderių. VALIO!!!

Bilietų pirkimo bei gyvūno rezervacijos eiga tokia pati: rezervuoji bilietus, skambini su rezervacijos numeriu į Turkish Airlines ir prašai, jog rezervuotų šuniukui vietą. Pasakai dėžės išmatavimus ir apytikrį svorį. Už gyvūno skraidinimo paslaugą teks susimokėti vietoje. 

Galutiniam rezultate pagaliau turime bilietus! Tačiau skirtingu laiku ir avialinijomis. Mančesteris su savo šeimininku su Turkish Airlines lapkričio 3 dieną iš Vilniaus,vienu persėdimu per Stambulą. Likusi šeimos dalis – lapkričio 6 dieną. Irgi iš Vilniaus, su dviem persėdimais Rygoje bei Abu Dab‘yje su Etihad avialinijomis. Išbandysime abidvi avialinijas – aprašysime, pasidalinsime įspūdžiais. Ypač savo kelione pasidalins mūsų šuniukas. 

Tai tik bilietų pirkimo reikalai gyvūnui. Laukia dar veterinarijos, dokumentų tvarkymas. O tai jau kita istorija :)

...

All for Joomla All for Webmasters