Menu

Keliavimas su gyvūnais

17-11-10,
Patarimai keliaujantiems
sukūrė: Žalia Rožė
Apie lėktuvo bilietų paieškas ir pirkimą savo patirtimi jau dalinomės Gyvūnų gabenimas lėktuvu. Dabar papasakosime, kaip vyko pats keliavimas su mūsų augintiniu Mančesteriu.
 

Pasakojimas apie tai, kaip atrodo keliavimas su gyvūnais

 
Keliavimas su gyvūnais prasideda daug ankščiau nei pati kelionė. Jau prieš gerą mėnesį aiškinomės, kokių dokumentų reikės, norint įsivežti šunį į Filipinus. Pradėjome bendrauti su su savo augintinio veterinarais, kurie sakė, jog yra skirtingi reikalavimai į skirtingas šalis. Todėl mums patiems reikia išsiaiškinti, ko konkrečiai yra reikalauja Filipinai. Pasiūlė kreiptis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą.
 
Paskambinus VMVT bendru numeriu buvome mėtomi per 6 numerius, kol galiausiai asmuo, kuris atsakingas už veterinarinių sertifikatų išdavimą pasakė, kad patys turime susirasti kompetentingos Filipinų institucijos informaciją apie tai, kokie reikalavimai atvykstančiam šuniui. Tuomet tuos reikalavimus pateikti jiems, o tada jie atitinkamai mus pakonsultuos.

Po ilgų paieškų radome, jog reikia gauti Filipinų gyvūnų departamento leidimą šuns importui. Tą leidimą galima užsakyti internetu užpildžius formą. Leidimas buvo išduotas gana paprastai per dvi dienas. Jame radome aiškius reikalavimus, ko reikia, norint paruošti mūsų Mančesterį importuojant į Filipinus.
 

Raminamieji šunims ir paskutinių veterinarijos dokumentų tvarkymas

 
Taigi, likus 48 valandom iki skrydžio, nuvykome pas savo veterinarus, kurie paruošė šunį vežimui į Filipinus pagal nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, jog patikrino sveikatą, yra sveikas ir gali skristi. Kadangi nuo pasiutligės vakcinos buvo jau padarytos ir galiojančios, pažymėjo ir tai. Sudavė vaistus nuo kirmėlių, sulašino lašiukus ant kailio nuo parazitų

Taip pat davė raminamuosius vaistus skirtus šunims. Jie yra žolelių pagaminti pagrindu. Tačiau labai raminamojo poveikio bent jau mes iš šono nepastebėjome.

Veterinarijos tarnyba išdavė reikalingus dokumentus, kuriuos reikėjo dar legalizuoti. Dokumento legalizavimą daro LR Užsienio reikalų ministerija. Pilnas legalizavimas būtų padarytas, jeigu dar gautume antspaudus iš Filipinų Respublikos ambasados, kuri artimiausia yra Varšuvoje. Laiko vykti į Varšuvą jau nebebuvo, nusprendėme, jog kaip nors bandysim suktis ir Filipinų ambasados antspaudo. Teko skaityti užsienietiškuose forumuose, jog gyvūnus įsiveždavo ir be legalizavimo. 
 
Penktadienio vakare, šeima pasidalinome į dvi dalis ir Mančesterį su jo mylimiausiu šeimininku išlydėjome į Aziją.
 

Toliau pasakoja Rytis

 
Kadangi tai buvo mano pirma kelionė su šunimi, stengiausi laikytis visų įmanomų patarimų ir taisyklių, kurių prisiskaičiau avialinijų ir gyvūnų pervežimo paslaugas teikiančių agentų interneto puslapiuose. Pradžioje buvo neramu dėl šuns transportavimo dėžės. Yra apstu informacijos apie tai, kokios yra griežtos taisyklės šuns transportavimo dėžei, tačiau viskas pasirodė daug paprasčiau. Nežinau, kaip kitos aviakompanijos tikrina dėžės atitikimą taisyklėms, bet Turkish Airlines nelabai rūpėjo keli centimetrai į vieną ar kitą pusę. Vizualiai matėsi, jog šuo gali stovėti, apsisukti ir ištiesęs kojas atsigulti. Gal todėl niekas labai tiksliai nematavo ir nelindo. Nors pagal mūsų skaičiavimus kelių centimetrų trūko. Lietuvoje Turkish Airlines taip pat nertkrino ir šuns dokumentų.
 
Apskritai džiaugiamės, jog pasirinkome savo augintinį vežtis su Turkish Airlines, nes labai supratingai ir paslaugiai žiūrėjo į mūsų keliavimą. Kaip, pavyzdžiui, atlikus visus formalumus ir priėmus lagaminą, mums pasiūlė dar su šuniuku pasivaikščioti ir pabūti su juo kartu. O paskutinėm registracijos minutėm ateiti ir jį priduoti be eilės. Taip mūsų Mančesteris dar paskutinį pusvalandį pasivaikščiojo Lietuvos pievomis, esančiomis prie Vilniaus oro uosto.
 
Skaičiau, kad įlipus į lėktuvą, reikia paklausti įgulos ar jie informuoti apie gyvūną lėktuvo gyvūnų skyriuje. Na tiesiog, jog nepamirštų palaikyti tinkamą slėgį ir temperatūrą šuniukui. Tą padariau tiek pirmojo (kai skridome iš Vilniaus į Stambulą), tiek antrojo skrydžio (iš Stambulo į Manilą) metu. 

Tiesą sakant, antrojo skrydžio metu labiau norėjau sužinoti ar šuo apskritai pasiekė antrą lėktuvą. Na kaip būna pasimeta lagaminai, tai visiškai nesinorėjo, jog Mančesteris pasimestų ir nukeliautų kur nors į Afriką. Tačiau bekalbant su palydovu, išgirdau pažįstamą lojimą ir supratau, kad Mančesteris skris kartu su manimi. Taip pat eilinį kartą buvau patikintas, kad šuniu bus tinkamai pasirūpinta ir jam bus net geriau ir patogiau nei man. Na turint galvoje, jog jo bilietas kainavo 50% brangiau nei mano, tai visai logiška.
 
Persėdant iš Stambulo į Manilą buvo sunkus keturių valandų laukimas. Vis mąsčiau apie galimybę pamatyti, pavedžioti Mančesterį, tačiau man buvo atsakyta, kad tai neįmanoma ir ramiai laukti kito skrydžio. Tiesą sakant, beveik visas 4 valandas sėdėjau ir ieškojau internete informacijos, kas vyksta su gyvūnais tranzito metu Stambulo oro uoste. Deja, nelabai ką radau šia tema, tik diskusijas forumuose žmonių, kurie planuoja keliauti ir klausia to paties. Baigėsi nemokamas internetas ir teko nutraukti paieškas...
 
Pirmojo skrydžio metu sėdėjau šalia rusakalbės mamos su 11-13 metų dukra, kurios be paliovos selfinosi lėktuve. Kai stiuardesė paklausė ką valgys: pasta or chicken, atsakė "odnu čiken i odnu pasta", o paklausus ką nori gerti pasakė "potato juice". Na aš neišlaikiau ir mandagiai pasakiau kad "potato yra kartoška" ir kad ji turbūt turi galvoje tomato juice. Buvau teisus, tada ji sako "yes pomidor juice" ir galiausiai gavo ko norėjo. Netrukus išgirdau, kaip priekyje sėdintys Lietuviai kalba apie Filipinus, paklausiau ar ten skrenda ir iki pirmo skrydžio pabaigos kalbėjomės apie Filipinus, keliones ir panašius dalykus.
 
Nusileidęs Maniloj ir praėjęs imigracijos patikrinimą, ėjau tiesiai prie bagažo diržo, nes įgula pasakė, kad šunį rasiu ten. Taip ir buvo, bagažas dar buvo neatvykęs o dėžė su šunimi jau stovėjo šalia lagaminų diržo. Sulaukęs lagamino, susikroviau viską (įskaitant ir dėžę su šuniu) ant vežimėlio ir su apsauginio pagalba nuvažiavau link Karantino tarnybos. 

Prieš mane dokumentus jau tvarkėsi rusakalbių šeimyna su mažu rankiniu šuniuku.  Šiek tiek palaukęs savo eilės, pateikiau dokumentus, susimokėjau 450p ir neilgai trukus galėjau išeiti iš oro uosto. 
 

Kelionė į viešbutį

 
Kadangi su gyvūnams draugiško viešbučio savininku buvom sutarę dėl Uber ar Grab (Azijos Uber analogas), laukiau mašinos. Dar būdamas Lietuvoje buvau su juo susisiekęs ir aptarėm kad priims mane su šuniu, kad bus dėžė ir reiks didesnės mašinos. Atvažiavus mano automobiliui, vairuotojas buvo nepatenkintas, kad niekas jam nieko nepasakė apie šunį, o šuns dėžė į mašiną netilpo.
 
Rašiau viešbučio savininkui, tačiau jis man niekuo nepadėjo, nes jam visi vairuotojai atsisako važiuoti, dėl didelės dėžės šuniui. Teko pradėti suktis pačiam. Pasigavau pirmą apsaugos bičiuką ir paaiškinęs situaciją, paprašiau padėti susirasti didesnį automobilį. Mane nuvedė prie kažkokio transporto langelio, kur po ilgų pokalbių telefonu suderino mikrobusiuką, su kuriuo vėliau sutariau ir dėl kitos dienos vežimo į oro uostą.
 
Atvykęs šiaip ne taip užsinešiau šunį su dėže ir lagaminais į 21 aukštą. Viešbučio kambaryje išleidau Mančesterį iš dėžės, pagirdžiau ir pašėriau. Vėliau išvedžiau į lauką. Lifte, vestibiulyje ir lauke visi elgėsi taip tarsi pirmą karta mato šunį - klausė kokia veislė, kiek kainuoja, iš kur jis ir kiek kainavo bilietas :) Einant gatve abejingų nebuvo, rodė pirštais, bandė kalbint: "dogie, dogie" ir pan.
 
Atvykus į Manilos oro uostą skrydžiui į Tagbilaraną, prisistatė vyrukas su krovininiu vežimėliu ir pasisiūlė padėti. Labai slkalndžiai viską susitvarkiau. Filipinų Avialinijos labai profesionaliai priėmė šunį. Išklausinėjo kuo maitinu. Viena iš darbuotojų pradėjo rodyti savo 1 savaitės labradoro ir K9 mišrūno šuniuko nuotraukas. Labai maloniai pabendravom. 
 
Paskutinis skrydis praėjo paprastai. Tagbilarane mus pasitiko mano draugas iš Lietuvos (Filipinuose jis gyvena jau pusantrų metų) ir sėkmingai atvykome į vietą. 

Mančesteris pirmomis dienomis Filipinuose sunkiai pernešė karštį. Smarkiai lekavo, daug gėrė vandens, mes jį gaivindavome apipildami vandeniu. Suprantama, juk šuniukas jau buvo pasiruošęs laukti Lietuviškos žiemos ;) Reikia nusimesti kailinius.

Gal daug kas pasakytų, kiek daug vargo dėl šuns, ar tai verta. Dabar, kai esame visa šeima kartu, o taip pat ir mūsų Mančesteris, net neabejojame, jog mūsų sprendimas buvo teisingas.
 

...

Mokymasis nuotoliniu būdu

17-11-02,
Šeima
sukūrė: Žalia Rožė
Jau beveik du mėnesiai, kaip dukra mokosi penktoje klasėje nuotoliniu būdu. Pirmos pamokos, pirmi patyrimai, pirmi namų darbai neįprastu būdu.
 

Kompiuterinis vaikų raštingumas

 
Mokytis nuotoliniu būdu, perprasti visą sistemą, visų pirma, reikia tėvams. Tada supranti, jog tavo vaikas, kuris gimė šiuolaikinės technikos eroje, kuriam, atrodo, visa technika pavaldi,  visiškai nemoka net pačių paprasčiausių dalykų. Kaip atsisiųsti failą? Kaip ir kur išsaugoti dokumentą? Kaip išlyginti teksto kraštus? Kaip išsiųsti elektroniniu paštu failiuką? Kaip nufotografuoti, nufilmuoti ir įkelti? Taigi mokomės mokintis nauja sistema, taip pat mokomės dirbti kompiuteriu. Dar porą mėnesių ir Smiltė galės drąsiai dirbti administratore, nes visos reikalingos kompiuterio funkcijos bus perprastos.

Man buvo įdomu, ar tik mano duktė nemoka dirbti kompiuteriu, ar ir visi vaikai nėra mokykloje to mokinami. Pasiklausinėjau aplinkinių, apie jų vaikų kompiuterinį raštingumą ir didžiai mano nuostabai, supratau, jog net baigęs vidurinę, abiturientas nėra išmokintas mokykloje gerai dirbti kompiuteriu. Kaip viena mano draugė pasakė: „Aš geriau už savo dukrą moku.“ Na tikrai keista? Šiais laikais esame tokie kompiuterizuoti, o vaikų neišmokiname net paprasčiausiai kaip išsaugoti Wordo dokumentą. 
 

Nuotolinis mokymasis – kas tai per daiktas?

 
Neįsivaizdavau, jog mokymosi bei namų darbų kompiuteriu bus tiek daug, jog nusprendėme dukrai nupirkti atskirą kompiuterį. Neplanavome vienuolikos metų vaikui pirkti asmeninį kompiuterį. Tačiau po poros savaičių dalinimosi pamatėme, jog arba aš nepadarau savo darbų, arba dukra neatlieka laiku namų darbų. Taigi, jeigu planuojate vaikus leisti mokytis nuotoliniu būdu, būtinai paruoškite tam skirtą kompiuterį. 

Apie pačią mokymosi sistemą. Turime prisijungimus prie savo paskyros, kur surašyti visi mokymosi dalykai. Ties kiekvienu yra sukelta visa mokymosi medžiaga, vadovėliai, audio, video pamokos, elektroninės knygos, patarimai, pavyzdžiai. Visko, ko reikia mokymuisi yra pateikta. Gyvenant užsienyje ir neturint galimybės gauti lietuviškų vadovėlių, nebūtų problema, nes jie yra nuskanuoti ir pateikti mokiniams. 

Kiekvieno mokymo dalyko yra pateiktos užduotys, kurias reikia atlikti iki tam tikro konkretaus laiko. Priklausomai nuo dalyko intensyvumo, vienų mokymosi programų užduotis reikia atlikti kiekvieną mokymosi (darbo) dieną, pavyzdžiui, lietuvių kalbą. Kitus dalykus – vieną kartą per savaitę, dar kitus – vieną kartą per mėnesį. Laikas duotas labai konkretus – iki tam tikros dienos, valandos. Eina laikmatis ir nespėjus įkelti atliktas užduotis, jų įkelti nebeleidžia. Yra atskiras segtuvas pavėluotom užduotims įkelti. Pavėlavus, negalima pretenduoti į aukščiausią įvertinimą. 

Užduotys įvairios. Parašyti rašinėlį, atsakyti į klausimus, nufilmuoti pasakojimą, valgių gaminimo procesą, nupiešti, nulipdyti iš modelino, paruošti pristatymą PowerPoint programa

Kiekvieno mokytojo yra pateikti kontaktai Skype ir konsultacijų laikas, kuriuo metu galima mokytojo klausti iškilusių klausimų. Kol kas su mokytojais bendravome tik dėl techninių, organizacinių dalykų, nes mokymosi klausimų dar neiškilo tokių, jog negalėtume patys susitvarkyti.
 

EMA pratybos

 
Nuo spalio mėnesio prasidėjo užduotys iš elektroninių pratybų – jos vadinasi EMA pratybos. Visai įdomu. Net aš pati kartais prisėdu pasižiūrėti iš šono, kokios užduotys ir kaip jas reikia atlikti. Po užduotėlių būna siurprizas. Kažkas linksmo, kažkas naujo ir įdomaus. 
 

Ar tinkamas mums toks mokymasis?

 
Taigi mokytis yra ką. Tikrai viskas nauja ir įdomu. Toks mokymo būdas lavina vaiko atsakingumą, savarankiškumą, laiko planavimą. Momentais, kai dukrai pritrūksta šių įgūdžių, pradeda aimanuoti, jog norėtų lankyti mokyklą paprastai ir mokytis ne nuotoliniu būdu. Tačiau tai tik du mėnesiai tokio mokslo. Natūralu, jog vaikui iškyla tokios abejonės. Tačiau, kai nereikia keltis į mokyklą 6 valandą ryto, yra dėl to labai laiminga. 

Tuoj vyksime į Filipinus. Kai nauji dalykai, vieta, gyvenimas susidėlios į savas vietas, ieškosime mokyklos ten.

Straipsnį apie priėmimą, sąlygas, metodus mokantis nuotoliniu būdu skaitykite čia: Nuotolinis mokymasis mokykloje

...

Gyvūnų gabenimas lėktuvu

17-10-19,
Patarimai keliaujantiems
sukūrė: Žalia Rožė

Arba apie tai, kaip ieškojom pigiausio skrydžio lėktuvu ne mums, o mūsų augintiniui

 
Ar jūs kraustydamiesi gyventi į Aziją, paimtumėte savo gana didelį augintinį su savimi? Nuo pat pirmos akimirkos, kai tik nusprendėme skristi gyventi į Filipinus, žinojome, jog savo šeimos narį - Labradoro retvilerio veislės šunį Mančesterį, imsime kartu su savimi. Nežinau, ar būtų toks tvirtas mūsų sprendimas, jeigu būtume žinoję arba radę informacijos, su kokiais sunkumais teks susidurti dar perkant bilietus lėktuvu ir apskritai, kiek tas bilietas 35 kg sveriančiam šuniukui kainuos.

Taigi dalinamės informacija, jog kiti žinotų, kaip ten yra su gana didelių gabaritų gyvūnų gabenimu lėktuvu.
 

Narvas šuniui

 
Narvas šuniui – tai pirmas darbas, nuo kurio reiktų pradėti gyvūno bilietų pirkimą, nes visi oro bendrovių atstovai iš karto klausia narvo išmatavimų ir svorio. 

Skrendant šuns transportavimo narvas turi būti sertifikuotas IATA ir būti tokio dydžio, jog atitiktų gana daug reikalavimų. Tačiau pagrindiniai yra, jog šuo galėtų pilnai atsistot ir laisvai apsisukt. 

Kadangi mūsų augintinis sveria 35 kg ir jo išmatavimai yra tokie, jog pagal reikalavimus dėžės išmatavimai gaunasi: ilgis 1 m, aukštis 0,8 m, plotis 0,7 m. O tai yra vienas didžiausių šuns išmatavimų narvų, Lietuvoje tokio dydžio narvo pirkti neradome. Ieškojome visuose užsienietiškuose internetinių parduotuvių portaluose. Tačiau dauguma nesiunčia į Lietuvą arba narvo su atsiuntimu kaina buvo pakankamai didelė, kuri mus skatino ieškoti kitokio varianto. Ir čia pagelbėjo Lenkiška internetinė zoo prekių parduotuvė. Dalinamės jos nuoroda KARUSEK.

Manau čia rasite ir mažesnių gyvūnų gabaritų transportavimo narvų, kurių kainos bus patrauklesnės nei Lietuvos parduotuvių. Ir šiaip visokių gėrybių savo augintiniams. Nebijokite, jeigu nemokate kalbos. Tam yra google translat‘orius. 
 

Lėktuvo bilietai

 
Kitas žingsnis – lėktuvo bilietai. Tikrai nesitikėjome, jog bus šioje vietoje gana sudėtinga. Žinojome, jog ne visos avialinijos priima į bagažą gyvūnus, todėl pasirinkome Qatar Airways. Ne kartą jau su jais skridom, patikimi, priima gyvūnus, bilietų kaina nesikandžiojanti.
 
Jų taisyklėse nurodyta, jog prieš perkant bilietus, reikia paskambinti jiems ir suderinti gyvūno vežimą. Qatar Airways nurodė, jog galim skambinti į Frankfurto arba Varšuvos padalinius. Pasirodo jiems prisiskambinti ne taip paprasta, nes skambinančiųjų, tikriausiai, labai daug. „Prakabėjome“ – „prakabėjome“ tiek, jog mūsų telefono operatorius užblokavo sąskaitą, viršijus mėnesio limitui. O net klausimo neturėjome progos užduoti. Teko ieškoti pigių skambučių į užsienį alternatyvos per specialią programėlę. Apie ją pasidalinsite kitame straipsnyje. 

Pagaliau! prisiskambinus Qatar Airways jie pasiūlė užsirezervuoti bilietus, gavus rezervacijos numeriuką paskambinti jiems vėl, jog pasakytų ar gali tas skrydis priimti gyvūną. Rezervacija kainavo be grąžinimo galimybės 33 eur. 

Na ką, rezervavus ir vėl pagaliau! prisiskambinus, paaiškėjo, jog šuniukas plius narvas šuniui, turi sverti iki 35 kg, priešingu atveju, reikia vežti per Cargo terminalą. Na o vien tik mūsų šuniukas sveria kaip tik tuos 35 kg., o narvas dar 12 kg. Visos rezervacijos, skambučiai nuėjo veltui...

Skambinus į Cargo terminalus, paaiškėjo, jog jie tiesiogiai su klientais nebendrauja ir pasiūlė sąrašą tarpininkų (Forwarderių), su kuriais turėtume derinti šuns siuntimą. Jų kainos svyravo nuo 1.400 iki 1.600 Eurų. Kaina nemaža, taigi vėl bandėm ieškoti kitų variantų.

Pradėjom skambinėti įvairioms avialinijom ir klausinėti, iki kokio svorio priima gyvūnus kaip registruotą bagažą. Pirmuosius atradome Etihad avialinijas. Jie veža gyvūnus iki 50 kg registruotu bagažu. Tačiau... jų skrydis į Manilą (Filipinų sostinė) per Saudo Arabiją, kuri taiko gyvūnams embargą net tranzitu vežantiems šuniukams. Ech...

Susibendravom su Turkish Airlines, kurie mūsų augintinį pažadėjo paimti kaip registruotą bagažą, apmokestinant 22 Eur už vieną kilogramą. Kaina susidaro nemaža, tačiau ne tokia kosminė, kaip Forwarderių. VALIO!!!

Bilietų pirkimo bei gyvūno rezervacijos eiga tokia pati: rezervuoji bilietus, skambini su rezervacijos numeriu į Turkish Airlines ir prašai, jog rezervuotų šuniukui vietą. Pasakai dėžės išmatavimus ir apytikrį svorį. Už gyvūno skraidinimo paslaugą teks susimokėti vietoje. 

Galutiniam rezultate pagaliau turime bilietus! Tačiau skirtingu laiku ir avialinijomis. Mančesteris su savo šeimininku su Turkish Airlines lapkričio 3 dieną iš Vilniaus,vienu persėdimu per Stambulą. Likusi šeimos dalis – lapkričio 6 dieną. Irgi iš Vilniaus, su dviem persėdimais Rygoje bei Abu Dab‘yje su Etihad avialinijomis. Išbandysime abidvi avialinijas – aprašysime, pasidalinsime įspūdžiais. Ypač savo kelione pasidalins mūsų šuniukas. 

Tai tik bilietų pirkimo reikalai gyvūnui. Laukia dar veterinarijos, dokumentų tvarkymas. O tai jau kita istorija :)

...

Pasimetę vaikai

17-09-12,
Kelioniniai daiktai
sukūrė: Žalia Rožė
Pasimetęs vaikas svetimame krašte, oro uoste, kelionėje arba net savo miesto gatvėje, parduotuvėje – vienas baisiausių momentų, kuriuos gali išgyventi tėvai.
 

Smalsūs vaikai

 
Sūnus Vakaris iki 3 metukų labai dažnai mėgo nueiti nuo mūsų tiesiog ten, kur jam įdomu. Ne kartą teko jo ieškoti ir nervintis. Vieną kartą jo ieškojome apie 15 minučių ir tai buvo sunkiausios, ilgiausios minutės mano gyvenime

Atvykome visa šeima atostogų mūsų mėgstamoje Šventojoje. Nuėjome papietauti kavinėje, prie kurios vyko nedidelis renginys. Gatvėje buvo susirinkę būrelis žmonių. Vakaris vaikštinėjo šalia mūsų stalo, kuris buvo prie pat to būrio žmonių. 

Staiga, renginys pasibaigė ir žmonės pradėjo skirstytis į visas puses. Trumpoje akimirkoje mūsų mažasis smalsuolis, tarp besiskirstančių žmonių, tiesiog prasmego. Atrodo jis ištirpo žmonių būryje per sekundę. 

Visi puolėme ieškoti. Jau savo galvoje įsivaizdavau, kaip einam į policiją ir pasakoju apie savo dingusį sūnų. Vakaris nežino nei vieno iš mūsų telefono numerio. Net jeigu ir norėtų jam kas nors padėti, nežinotų kaip su mumis susisiekti. 

Laiminga pabaiga

 
Istorija baigėsi laimingai. Kai visi išsiskirstę ieškojom sūnaus, aš savo dukros paklausiau:

- Ką tau vaikiška širdelė sako, kur brolis galėjo nueiti? Kur tu pati eitum?

O ji ir sako man:

- Į žaidimų, atrakcionų parką.

- Bet gi jis gana toli nuo tos vietos, kur pietavome? - logiškai bandžiau galvoti aš.

Vis tik nuėjom į atrakcionų parką. Tą žaidimų vietą Vakaris matė tik praeidamas, kai ėjome į kavinę.  Ir tai buvo pirma mūsų diena šiame mieste. Net nebūčiau pagalvojus, jog 2,5 metų vaikas taip gali orientuotis mieste. 

Na ir ką jūs galvojate! Žiūriu mano vaikas atsisėdęs į vaikišką elektromobilį ir važinėjasi. Keisčiausia, juk tai mokama paslauga, tačiau niekas nieko nesakė. O Vakaris, tikriausiai, vaikiškai, naiviai tiesiog atsisėdo ir važinėjosi. 

Tada pajutau, jog viduje susikaupusi įtampa atslūgo, ašaros riedėjo skruostais, rankos drebėjo. Laikiau sūnų glėbyje ir buvau be galo dėkinga, jog jį radome sveiką ir laimingą.

Praėjo jau trys metai po šio nutikimo ir tik dabar atradau pakabukus FIND ME. Gaila, jog tokio neturėjome tuomet. Tačiau net ir dabar, kai Vakaris moka sklandžiai kalbėti, kai galėtų jau viską pats pasakyti, kai nenueina toli nuo mūsų, segi FIND ME pakabuką su jo vardu ir mano telefono numeriu. Ypač atidžiai pasižiūriu, ar segi jį, kai vykstame į kelionę. Juk gali susiklostyti situacija, kai staiga prireikia mamos telefono numerio ar vis tik pasimeta. Žino, jog gali paprašyti kitų paskambinti man, parodžius ant pakabuko nurodytu mano telefono numeriu. 
 
Pasidalinkite komentaruose, kokias gudrybes naudojate jūs, jog vaikai nepasimestų?

...

Ar daiktai daro žmogų laimingu?

17-08-29,
Kelioniniai daiktai
sukūrė: Žalia Rožė
Teko skaityti psichologo komentarą, apie patirtą laimę, įsigijus daiktą arba kelionę. Kas mums iš tikrųjų suteikia daugiau pasitenkinimo? Prabangūs daiktai ar pažinti nauji kraštai?

Kelionės ar prabangūs daiktai?

 
Viena vertus atrodo, kad kelionė trunka neilgą laiko tarpą – savaitė, dvi, na gal dar kažkiek daugiau, bet nauju televizoriumi, telefonu, automobiliu galime naudotis bei jais džiaugtis 2-5 metus. Tačiau realybė nuvilia. 

Daiktas mus džiugina vos 4-6 mėnesius. Vėliau jis nusidėvi, atsiranda naujesni, gražesnio dizaino modeliai. Naujas daiktas jau nebedžiugina ir nenorom žmogus pradeda trokšti naujesnio modelio mašinos, telefono. Tiek tos laimės iš nusipirkto daikto prieš keturis, na ar šiek tiek daugiau mėnesių.

Tuo tarpu kelionių įspūdžiai lieka visam gyvenimui. Jie nesensta, jų neatkartosi nei pats, nei tavo kaimynas. Vietovės, žmonės, politinė padėtis keičiasi visose šalyse. Pavyzdžiui, šiandien nepamatysi Kubos, Tailando, Bali ar kitų kraštų tokių, kokie jie buvo vakar. 

Taigi emocijos ir atsiminimai yra ilgalaikiai. Jie suteikia mums platesnį akiratį, leidžia lengviau įsitraukti į pokalbius su įvairiais žmonėmis. Žmonės mėgsta kalbėti apie patirtus potyrius kelionėse, o kiti klausytis apie keliones. Kvailokai atrodysite jeigu tokioje žmonių grupelėje, išsitraukę savo naująjį iPhone, bandysite įsitepti pasakodami, kokią naują balso komandą atradote bendraudami su asistente Siri. Arba imsite piktintis kaip brangiai kainuoja jūsų naujojo automobilio ratų komplektas.
 

Kokias dovanas dovanojate savo draugams?

 
Panašiai yra ir su dovanomis. Per Kalėdas, gimtadienius visi „trankomės“ po parduotuves, muges, ieškodami dovanėlių draugams, sutuoktiniams. Išperkame tonas statulėlių, kurios gavusiems suteikia trumpalaikį džiaugsmą. Tačiau ar pastebėjote, kiek tokių statulėlių, daikčiukų, visokių nenaudojamų smulkmenų guli ant jūsų lentynos ir renka dulkes? 

Ar žinojote, jog tokie daiktai apsunkina mus? Jie mus laiko vienoje vietoje tarsi narve - kuo jų daugiau, tuo sunkiau gyvenime tampa kažką pakeisti. Mes tai vadiname namais, kuriuos sunku palikti. Tačiau, ar namai neturėtų būti ten, kur yra mūsų šeima? 

Tą ypač pajaučiau dabar, kai mūsų šeima atsisako daugelio daiktų, kurie buvo ir/ar tampa visiškai nereikalingi išvažiuojant gyventi į Aziją. Su kiekvienu paduotu/atiduotu daiktu darosi vis lengviau. Dėkoju supratingiems draugams, kurie prieš keletą savaičių mano gimtadienio proga dovanojo šiltas emocijas, įspūdžius, o ne dulkes renkančias statulėles.

Viena iš tokių dovanų buvo stiklainiukas lietuviško medaus iš Avilio istorijos. Su siuntinuku radau dovanėlę – natūralios lietuviškų pievų arbatos bei šilčiausius pačios savininkės ranka parašytus linkėjimus. Tai įspūdis ir saldžios akimirkos viename. Tai ne dulkes renkantis daiktas ant lentynos, o skanus bei naudingas dalykas kiekvienam mūsų.

Dabar žinau, ką dovanosiu savo artimiesiems įvairiomis progomis, kai būsiu Filipinuose. Užsakysiu lietuviško medaus iš Avilio istorijos iš čia: https://www.facebook.com/avilioistorijos/ . Bitininkė gražiai supakuos medaus stiklainiuką, įdės dovanėlę ir užrašys šilčiausius linkėjimus. Ko daugiau reikia šaltos žiemos vakarais?

Dovanokite artimiems, mylimiems žmonėms emocijas: teatro bilietus, skrydį parašiutu (arba vėjo tunelyje), dovanokite įspūdžius, dovanokite savo laiką kartu lietuviškame šeimos restorane. Arba dovanokite daiktą, kurio vieta ne lentynoje ir gali būti naudojamas kelionėje. Arba daiktą, kuris skaniai suvartojamas ir palieka pačius saldžiausius, šilčiausius prisiminimus. 

Pasidalinkite komentaruose, dovanų idėjomis, kurios atneša daug gražių gyvenimo akimirkų, o ne apsunkina šeimos gyvenimą ;)

...

All for Joomla All for Webmasters