Menu

Šeima

Gyvenimas Filipinuose - metai naujos patirties

18-11-08,
Šeima
sukūrė: Žalia Rožė
Metai, kai gyvenam Filipinuose. Koks tas gyvenimas šiltuose kraštuose? Ką naujo išmokom? Ką šie metai davė mūsų šeimai? Ką galėtume patarti žmonėms, šeimoms, norinčioms bent kurį laiką pagyventi toli nuo gimtinės?
 
Pamenu, kai buvo laikas, kai mūsų paklausdavo, kiek laiko gyvename Filipinuose. Atsakydavom – du, trys, penki mėnesiai. Jausdavomės lyg dar negalėdami save vadinti čia gyvenančiais. Peržengus šešerių mėnesių ribą, pradėjom jaustis labiau jau čia gyvenantys, nes „pusę metų“ arba „beveik jau metai“ skamba solidžiau nei vienas mėnuo.
 
Kai skridom gyventi į Filipinus, turėjome tiek daug baimių - o kas jeigu?... Turėjome kažkokį įsivaizdavimą, kaip galėtų atrodyti tas gyvenimas Filipinuose, tačiau supratome, jog negalima nieko numatyti. Tik atsargiai stebėjome kaip gi čia viskas bus? Kitaip tariant, išlipome iš savo komforto zonos ir laukėme iššūkių.

 

Ramesnis gyvenimas

 
Viena iš priežasčių, kodėl palikome savo gimtinę, tai noras ištrūkti iš beprotiškai greito gyvenimo tempo. Pavyko visu 100% ir daugiau.
Žmonės čia niekur neskuba. Nesvarbu, ar yra terminai, ar duotas pažadas, ar spaudžia šeimą nepriteklius, filipinietis niekur neskubės. Yra taip, kaip yra – ir taip yra gerai. Jeigu nepavyko laiku – na ir kas. Galima į susitikimą laiku neatvykti – nes ... lyja.
Ar to mes išmokome? Ar apskritai to įmanoma išmokti, kai iki to laiko dirbome darbuose, kur kiekviena minutė buvo svarbi, kur terminų nesilaikymas buvo nedovanotinas?
Tikrai nepasikeitėm, bet turėjome išmokti ramiai priimti, nesinervinti dėl amžino neskubėjimo, nepykti dėl staiga sustojusio automobilio eismo juostoje priešais mus tam, kad kioskelyje filipinietis nusipirktų cigarečių. Išmokome nebijoti sustoti ir mes – tiek gyvenime tiek kelyje, nes niekas čia nepyksta ir „nepypsi“, visi laukia arba ramiai apvažiuoja. Tai sukuria tam tikrą chaosą tiek gyvenime, tiek keliuose, bet ilgainiui tas chaosas ima patikti - tampi jo dalimi - išmoksti jame gyventi, važiuoti, daug šypsotis ir su visais sveikintis.
Išmokome turėti natūralų ir teisingą gyvenimo požiūrį. Nusišypsome ir suprantame, na iš tikrųjų, koks skirtumas, jog notaras į susitikimą vėluoja dvi valandas? Svarbiausia, jog iš viso atvažiavo, o jei neatvažiavo – atvažiuos rytoj. Tuo tarpu turėjome ramaus laiko pagalvoti apie gyvenimą, parašyti žinutę draugui Lietuvoje (jeigu po ranka buvo internetas).
Tačiau čia gyvenimas ramesnis ne dėl ne laiku atliktų darbų ar vėlavimų į susitikimus. Čia viskas panašu, kaip buvo Lietuvoje prieš 15-20 metų. O jūs, ar pamenat, jog tuo metu gyvenimas Lietuvoje irgi buvo ramesnis?
 

Dvidešimt metų atgal

 
Filipinus sudaro daugiau nei 7 tūkstančiai salų. Kiekviena skirtinga, bet tuo pačiu ir panaši. Čia yra didesnių miestų, kuriuose įsikūrusios tarptautinės kompanijos, kur žmonės gyvena ne mažesniu gyvenimo tempu nei Vilniuje.
Mūsų šeima rinkosi nuošalesnę vietą, kur daugiau gamtos, ramybės, šypsenų, nuoširdesnių žmonių. Mūsų pasirinktą Panglao (šalia Bohol salos) salą galima būtų pavadinti kaimu. Labai dideliu, su daug gyventojų ir turistų. Visai nepanašų į tuščią Lietuvos kaimą.
Panglao sala – tai vieta, kur mūsų šeima rado balansą tarp gyvenimo ir darbo, tarp skubėjimo ir ramybės, tarp gamtos ir civilizacijos dalykų. Jaučiamės lyg grįžę savo gyvenime dvidešimt metų atgal.
 

Užsieniečio filipinietiškas gyvenimo būdas

 
Daugybė migracijos skyrių Filipinuose, kurie turi darbo kiekvieną dieną, sako, jog šioje šalyje gyvena daugybė užsieniečių iš viso pasaulio. Ką jie čia atranda? Kodėl užsibūna gyventi ilgam ir negrįžta į savo gimtinę?
Be gero oro, pigaus pragyvenimo, draugiškų vietinių, čia gali pasijusti lyg pabėgęs nuo civilizacijos, nuo taisyklių bei griežto gyvenimo reglamentavimo, kiek tai įmanoma šiomis dienomis valstybėje.
Ar teko girdėti Filipinų prezidento Rodrogo Duterte žodžius: „I don‘t care if I burn in Hell for as long as the Poeple I serve live in Paradise“.


Vertimas: „Man nesvarbu, jog aš degsiu pragare, jeigu žmonės, kuriems aš tarnauju, gyvens rojuje“.
Negalime dar atsakyti, ar čia vietiniai gyventojai jaučiasi gyvendami kaip rojuje, juk kiekvienam rojus yra skirtingai suprantamas, tačiau užsieniečiai čia jaučiasi kaip rojuje.
Daugiau laisvės, mažiau taisyklių, mažiau kišimosi į gyvenimo reguliavimą, mažiau civilizacijos. Jokių ribojimų, kada gerti alkoholį, kokį maistą valgyti mokyklose, jokių ribojimų dėl automobilio išmetamų dūmų kiekio, jokių ribojimų, kiek žmonių važiuoja ant motorolerio.
Nevertinsime, ar gerai, kai užsieniečiai, pajutę laisvę, girti sėdasi už vairo. Nevertinsime, ar gerai, kai priešais tave važiuojantis džipas išmeta tiek dūmų, jog negali kvėpuoti. Nevertinsime, ar kūdikiui saugu važiuoti motoroleriu ant motinos rankų. Tačiau čia užsieniečiai jaučiasi laimingi, nesuvaržyti ir galintys laisvai daryti taip, kaip jie nori. Čia mokykloj mokytojai neatiminėja saldainių iš vaikų, o juos dalina, nes užsieniečių vaikai atrodo per liesi. Ir tokia laisvė visiems užsieniečiams iš vakarų – atrodo rojus. Tačiau reikia pačiam išmokti rasti pusiausvyrą tarp laisvės ir supratimo, ar tikrai galiu daryti viską, ko nedraudžia?
 

Iliuzija

 
Kai gyveni Lietuvoje, kur šalta ir niūru (bent jau žiemos laikotarpiu, kai nėra sniego), dažnas įsivaizduoja savo gyvenimo sunkumų, problemų kaltininkus būtent Lietuvos orą bei aplinką. Taip, tai labai svarūs momentai, tačiau nereikia tikėtis, jog išsikrausčius gyventi į šiltus kraštus, gyvenimas pats savaime pasikeis ir visos problemos ir sunkumai liks Lietuvoje.
Daugelis žmonių mums rašo, klausia apie gyvenimą Azijoje. Patys svajoja apie tai. Dažnai išgirsti, jog jie nori pabėgti nuo rūpesčių, nesutarimų su artimaisiais. Tikisi, jog pakeitus gyvenimo vietą, viskas pasikeis – vaikai staiga pradės klausyti ir būti supratingi tėvams, gyvenimas staiga nušvis šviesiausiomis spalvomis ir viskas savaime susitvarkys pagal įsivaizduojamą planą.
Kraustymasis į Filipinus (kaip ir į bet kurią kitą pasaulio šalį) – tai yra naujas gyvenimo etapas, tai lyg atvertėme naują knygą su naujais, švariais, baltais lapais. Kaip jūs ją rašysite, priklauso tik nuo jūsų pačių. Artimieji, šeima, vaikai ir net jūs pats – išliksite tokie patys. Jeigu iki naujo gyvenimo etapo vaikus kankino paauglystės etapas, kraustymasis į visiškai nepažįstamą šalį į jo gyvenimą atneš dar didesnės sumaišties. Jeigu prieš kraustymąsi jus kankino rutina, ilgainiui ir čia ji jus užklups. Jeigu ankščiau su daug kuo nesutarėt, tikrai atsiras su kuo nesutarsite ir čia.
Tačiau gyvenamosios vietos pakeitimas, o ypač taip toli ir į tokią egzotišką kraštą kaip Aziją – gera proga keistis ir keisti savo gyvenimą ne tik iš išorės, bet ir savo bei savo šeimos viduje. Lengviau bus rasti laiko daugiau bendrauti su savo paaugliais vaikais, suprasti jų vidinį pasaulį, tapti jo artimesniu draugu. Bus geras laikas paklausyti savęs ir išgirsti, ko iš tikrųjų nori iš gyvenimo. Gera proga pradėti sportuoti ir susidėlioti savo dienos ritmą, jog netaptų nuobodus. Bus geras laikas pradėti rašyti knygą, fotografuoti, tapyti, skaityti ar daryti kažką kitą – apie ką ilgai svajojote. Tai geras šansas daug ką pakeisti ir jeigu nusprendėte kraustytis gyventi kažkur labai toli, nepalikite įvykiams, aplinkybėms, aplinkiniams žmonėms sudėlioti jūsų gyvenimą. Pažįstame tokių, kurie neradę tinkamo užsiėmimo, įklimpo į alkoholio liūną. Tai pavojinga - nieko neveikimas ir kasdienis alaus ar pigaus Romo gurkšnojimas su kitais užsieniečiais gali baigtis priklausomybė ir problema. Kai rytoj nereikia į darbą, kai gali vairuoti išgėręs, kai kasdien gyveni tarp turistų gyvenančių atostogų ritmu... reikia būti labai atsargiems ir stebėti savo naujus įpročius. Tačiau nepaisant to, tai laikas, kai galite imti gyvenimą į rankas ir pagaliau pradėti gyventi iš tikrųjų.
 

Draugai

 
Dar vienas reikšmingas dalykas, kurį supratom per šiuos metus – tai draugai. Pasiilgstame visus palikę Lietuvoje, džiaugiamės atradę čia naujų. O taip pat, kaip niekad per visą mūsų gyvenimą atsisijojo tikrieji draugai bei tiesiog šalia buvę tariami draugai.
 
Esam laimingi visa šeima, jog išėjome iš savo komforto zonos, jog suradome drąsos ir išvykome ieškoti naujų gyvenimiškų patirčių. Džiaugiamės, jog pasirinkome Filipinus. Čia - lyg mažoji Amerika arba dar kitaip – neturtinga Amerika. Bet vis tik Amerika ;)


Be autorės sutikimo teksto platinti bei kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

...

Mokykla Filipinuose

18-03-22,
Šeima
sukūrė: Žalia Rožė
Pažindinomės, jaukinomės, pratinomės, mokėmės, rinkom savo mintis apie naujai pradėtą lankyti mokyklą Filipinuose, Bohol saloje. Kartu su vaikais dalinames savo mintimis ir išgyvenimais.

Mokyklos užsienyje, Filipinuose, Bohol saloje pasirinkimas

 
Panglao, Bohol salų užsieniečių šeimos praktiškai renkasi iš dviejų mokyklų, į kurias leisti savo vaikus mokytis. Jos abidvi yra privačios ir diegia kažkiek kitokią mokymo sistemą, nei paprastai valstybinėse mokyklose. Labai panašiai kaip ir Lietuvoje – mažesnis iki šešiolikos vaikų klasės (dažniausiai jos būna net per pusę mažesnės), kreipiamas didesnis dėmesys į vaikų pomėgius, skatinamas kūrybiškumas.

Turėjome rinktis iš dviejų mokyklų – Prodigy Discovery Playschool ir Bohol Child Head Start. Nuo Panglao salos - mūsų namų, antroji mokykla buvo arčiau. Taip pat pamatėme, jog pirmoji mokykla netoli dabartinio oro uosto (netrukus šį oro uostą uždarys) bei mieste. O pasibaigus pamokoms, nuo jos susidaro nemažos spūstys. Taigi vienareikšmiškai pasirinkome antrąją mokyklą Bohol Child Head Start. Ji yra tik penkiolika minučių kelio nuo mūsų dabartinių namų bei nesusidaro jokių kamščių vežant ir atvežant vaikus į/iš mokyklos. Rudenį kelsimės gyventi į kitus namus bei bus atidarytas oro uostas Panglao saloje, kurioje mes gyvename. Taigi kitais mokslo metais situacija gali pasikeisti.



Kalbant apie mokyklų pasirinkimus, prieš kelias dienas pamatėme plakatą, jog yra atidaroma nauja Montessori mokykla Panglao saloje, netoli namų, kuriuose planuojame gyventi nuo rudens. Kadangi tai nauja mokykla, kaip ir priklauso, planuojama pirmus metus mokyti priešmokyklinukus ir pirmos - trečios klasės vaikučius. Tas mums nėra labai gerai, nes mūsų vyresnioji duktė kitais mokslo metais bus šeštokė. O taip norisi, kad vaikai lankytų tą pačią mokyklą.
 
Tiek šios dvi privačios, tiek ir visos kitos čia esančios mokyklos, paremtos amerikietiška mokymo sistema – privalomas skautų būrelis, IQ testai. Pavyzdžiui, tik atėjus naujam vaikui į mokyklą, iš karto yra duodami IQ testai. Taip buvo ir mūsų vaikams. Vyresnioji duktė anglų kalbą šiek tiek jau buvo pramokus Lietuvojei, tačiau sūnus mokėjo tik kelis žodžius. Buvo labai įdomu, kaip jis jį išlaikys, kai nesupras, ko iš jo norima. Tačiau, didelei mūsų nuostabai, abudu vaikai testus išlaikė gerai ir abudu surinko daugiau nei vidutiniškai pagal savo amžių taškų.
 

Bohol Child Head Start mokykla

 
Bohol Child Head Start mokyklą lankome jau trečias mėnuo ir esame patenkinti savo pasirinkimu. Beje, liko paskutinės dienos mokykloje šiais mokslo metais, nes mokslo metai Filipinuose baigiasi balandžio pradžioje. Prasideda taip vadinamos vasaros atostogos iki birželio pradžios. Vietiniai gyventojai sako, jog balandis – gegužė yra karščiausi mėnesiai, todėl vaikų atostogos yra būtent tokiu laiku. Tiesą sakant, tai labiausiai mūsų šeimai nepatinkantis dalykas Filipinuose, nes planavome Lietuvos vasaros laiku atvykti aplankyti Lietuvą.
 

Priešmokyklinė (preschool) grupė Filipinuose

 
Sūnus Vakaris pradėjo lankyti priešmokyklinę klasę. Visa dienos veikla pasideda nuo 8.00 val iki 11.30 val. Per tą laiką jie ne tik pasimoko, bet ir užkandžiauja bei išeina į mišką pasivaikščioti. Veikla miške mūsų sūnui yra labai svarbi. Tris metus Lietuvoje lankėme darželį „Šviesos slėnis“ ten Vakaris valandų valandas praleisdavo lietuviškame miške, nepaisant koks oras. Taigi, miške sūnus jaučiasi labai gerai ir karstytis ant medžių, jam yra būtina.

Be miško lankymo jie vis tik turi daug mokytis. Kada jie viską suspėja? Mokosi gana stipriai ir daug. Žinių patikrinimo testai būna praktiškai kas savaitę. Kokius dalykus jie mokosi:

  • Matematika – skaičiuoja, sprendžia uždavinėlius iki dvidešimties.
  • Filipinų kalba – mokosi žodžius.
  • Anglų kalba – mokosi dalykus, kaip HIS HER, WE THEY, kas yra veiksmažodis, juos rasti ir pažymėti tekstuose.
  • Skaitymas – vaikai mokosi rišliai garsiai skaityti angliškas knygeles.
  • Gamta – gyvūnai, kokie jie yra, kur jie gyvena, jų kūno dalys. Viskas anglų kalba, tačiau turint galvoje, jog gyvūnai, apie kuriuos mokosi sūnus nėra mums visiškai įprasti (aštuonkojai, kalmarai, kriauklės, tam tikros rūšies karvutės – carabao, kirminai, driežai ir pan.), yra ką pasimokyti. Kartais ir azijietiškas – filipinietiškas požiūris į tam tikrus dalykus, mus pačius „išmuša iš vėžių“. Pavyzdžiui, balandis – mūsų sūnus teste pažymėjo, jog tai laukinis gyvūnas, tačiau tai buvo klaida – balandis yra naminis gyvūnas (pet).
  • Kompiuterių klasė – mokosi rinkti word‘o programa tekstus. Griežtai žiūri į didžiąsias raides, tinkamus tarpus po ženklų padėjimą.
Taip pat spėja kažką iškarpyti, nupiešti, nuspalvinti ir darbelių namo parnešti.
 

Vyresnės klasės

 
Duktė Smiltė pradėjo lankyti penktą klasę. Pirmas tris savaites, jos žodžiais tariant „voliojam durnių“. Dukra turi su kuo palyginti, nes paskutinėse pradinėse klasėse Lietuvoje tikrai turėjo „paprakaituoti“. O ir mokindamasi Vilniaus Ozo gimnazijoje nuotoliniu būdu tenka tikrai nemažai laiko skirti, jog viskas būtų laiku padaryta ir atsiskaityta.

Kokius dalykus mokoksi Smiltė:
 
  • Matematika – dažnai pasitaiko dalykų, kuriuos jau mokinosi Lietuvoje, bet ir yra naujų dalykų, kuriuos visai įdomu sužinosi.
  • Anglų kalba – mokosi taisykles, atlieka užduotis, rašo tekstus. Mokosi labai panašiai, kaip Lietuvoje mokykloje.
  • Filipinų kalba – nuo šių pamokų Smiltė kaip ir atleista. Būna šalia ir dažniausiai klausosi, kaip klasė diskutuoja kokiomis nors temomis.
  • Filipinų istorija – dėstoma irgi vietine kalba. Mokytoja Smiltei viską išverčia, todėl pakankamai įdomiais dukra pažindinasi su Filipinų istorija. Dažnai per šias pamokas stato spektakliukus, vaidina istorinius įvykius. Smiltė dažniausiai būna ispanė.
  • Mokslas, gamta – mokosi apie elektrą, žaibus, taifūnus, žemės sudėtį, žvaigždes, mėnulį. Šio dalyko pamokos ir mums – tėvams gana įdomios. Tiek daug informacijos apie taifūnus, jų rūšis,kokių lygių būna, ką kiekvienu atveju reikia daryti, kaip jiems pasiruošti ir panašiai niekur kitur nerasi.
  • Menai ir sveikata – muzika, dailė, kūno kultūra bei sveikatos pamokos viename. Žaidžia judrius žaidimus, piešia, mokosi fotografuoti, filmuoti.
  • Kompiuterių klasė – mokosi dirbti exel‘iu, powerpoint‘u, word‘u. Ruošia pristatymus, skaičiuoja, rašo.
  • Etika/tikyba – čia viename. Mokosi apie Dievą, kaip būti geras, ką reiškia geras elgesys.
  • Namų mokslas (home education) – tikriausiai panašiai kaip mūsų kažkada buvę „darbai“, dabar vadinasi „technologijos“. Čia mokosi gaminti valgyti (nuotrauka iš mokyklos, kai vaikai visą dieną gamino valgius, vėliau laukė tėvų ir juos vaišino), skaičiuoja šeimos biudžetus, diskutuoja kaip reikia taupyti. Sodina ir augina daržoves.


Po pamokų vyksta užklasinė veikla. Kažkur vežti vaikų į kitą miesto vietą nereikia. Viskas vyksta po vienu stogu. Vyksta šokių, menų, muzikos, sporto užsiėmimai. Kai kurie būreliai įeina į programą ir yra nemokami, už kai kuriuos reikia mokėti papildomai.
 
Reiktų paminėti, jog čia vadovėliai yra gana didelio formato ir pakankamai sunkūs. Kai pirmą kartą pamatėme su kokiomis kuprinėmis atvažiuoja vaikai, nepatikėjom jog ten tik vadovėliai. Tada buvo pirmadienis, galvojom, jog gal kai kurie vaikai atvyksta iš kur nors toliau ir nuo pirmadienio iki penktadienio čia tiesiog gyvena. Tačiau mes klydome – tose kuprinėse jie vežasi vadovėlius. Reikia pamatyti, kaip pirmokėlis „tempia“ tokią kuprinę ant ratukų. Čia kitokios kuprinės, be ratukų būtų nepakeliamos vaikams.


 

Apie mokyklos tradicijas

 
Kiekvieną pirmadienio rytą (jeigu nelyja) visa mokykla dalyvauja vėliavos kėlimo ceremonijoje. Gieda Filipinų Respublikos himną. Iškelia garbingai vėliavą. Mokyklos direktorės pavaduotoja pasako kalbą, pasveikina su prasidėjusia savaitę, palinki gerų mokslų, papasakoja, kas laukia ateinančią savaitę. Na o vėliau visi draugiškai pašoka pagal gana garsiai įjungtą muziką.

Kiekvieną penktadienį, po pamokų, vysta vėliavos nuleidimo ceremonija. Labai panaši į pirmadienio.

Filipiniečiai labai religingi. Tas jaučiasi kiekviename jų gyvenimo žingsnyje. Taip pat ir mokykloje mokslo diena, pamokos, renginiai, tėvų susirinkimai prasideda malda. Tai ne kažkokia speciali malda, o tiesiog iš širdies pasakyta padėka ir prašymas palaiminti šią dieną, renginį, susirinkimą.
 

Vaikų lūpomis

 
Vaikų paklausus, kas patinka šioje mokykloje, jų atsakymai buvo tokie:

Smiltė:

  • Patinka mokytojos. Net nesijaučia, jog jos yra mokytojos. Atrodo, jog tai draugės, su kuriomis gali net tiesiog pasikalbėti arba pažaisti žaidimus, „padurniuoti“.

  • Patinka įdomūs mokomieji dalykai, kurių nebuvo Lietuvoje. Pavyzdžiui, kompiuterių klasė, augalų sodinimas, šeimos biudžetavimas.

Vakaris:
 
  • Patinka, kad turiu draugų ir einam į mišką.

Paklausus, kas nepatinka, sulaukėme tokių atsakymų:

Smiltė:
 
  • Nepatinka mokyklos maistas. Jis visas filipinietiškas, dažnai kartojasi ir jau atsibodo.

  • Nepatinka, jog visą dieną klasėje veikia kondicionierius. Šalta, priplėkę, užsistovi kokie nors kvapai.

  • Nepatinka, jog kartais mokytojos bekalbėdamos angliškai, dažnai įterpia filipinietiškų žodžių, lyg niekur nieko. O aš nesuprantu.

Vakaris:
 
  • Nepatinka, jog per mažai būnam miške. Tik nueinam, sekundę pabūnam ir vėl einam mokytis.

  • Nepatinka, kai vaikai mane erzina, noriu mokytojai pasiskųsti, bet nežinau kaip. Trūksta anglų kalbos žodžių.

Paklausus mūsų – tėvų, apie šią mokyklą nuomonės, atsakytume taip:

Kai Lietuvoje abudu vaikus turėdavome vežti į du skirtingus Vilniaus kraštus (vieną į darželį, kitą – į mokyklą), kai reikėdavo atstovėti ištisas valandas kamščiuose, kai vaikų būreliai po pamokų būdavo „išmėtyti“ po įvairias Vilniaus vietas – mes čia Filipinuose viską turime po vienu stogu. Ir mums tas labai patinka! Tai labai savanaudiškas požiūris, bet manome jog vaikams čia yra gerai. Klasės mažos, mokytojai skiria daug dėmesio. Mokykla yra nedidelė, su uždaru kiemu, uždara bendruomene. Aišku, sunku priimti pasikeitimus, susirasti greitai draugų. Juk viskas vyksta ne gimtąja lietuvių, o anglų kalba. Negali visko išsakyti, ką norėtum. Be to čia vaikai yra šiek tiek kitokie. Dar nepažįsti jų kultūros, dažnai būna nedrąsu juos užkalbinti, o jiems - mus. Todėl adaptacija, tikrų draugų paieška nevyksta sparčiai.



Mokosi kažko naujo, ko nebūtų studijavę Lietuvos mokyklose. Sparčiai mokosi anglų kalbos. Išmoksta prisitaikyti prie aplinkos ir pažinti kitas kultūras.

Vienintelis dalykas, kuris mums vis kliūna, tai kiekviename mokyklos organizuojamame renginyje, susibūrime jaučiasi lengvas „bardakėlis“. Čia tikriausiai taip įprasta pas filipiniečius. Tikriausiai jų toks gyvenimo būdas. Pavyzdžiui, vėliavos pakėlimo ceremonija. Lyg ir turėtų būti „atšlifuotas“ dalykas, nes vyksta kiekvieną pirmadienį, tačiau visą laiką toks jausmas, jog pirmą kartą. Tai mikrofonai neveikia, tai ne tą muziką įjungia, tai kažkas kažkur neaišku dėl ko laksto. Vaikai surikiuoti stovi. Atsibosta, pradeda žaisti...

Aišku, tai nėra Green School Balio saloje, kur vis dar turime svajonę, bet kelis metus joje pasimokyti.

Be autorės sutikimo teksto platinti bei kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

...

Mokymasis nuotoliniu būdu

17-11-02,
Šeima
sukūrė: Žalia Rožė
Jau beveik du mėnesiai, kaip dukra mokosi penktoje klasėje nuotoliniu būdu. Pirmos pamokos, pirmi patyrimai, pirmi namų darbai neįprastu būdu.
 

Kompiuterinis vaikų raštingumas

 
Mokytis nuotoliniu būdu, perprasti visą sistemą, visų pirma, reikia tėvams. Tada supranti, jog tavo vaikas, kuris gimė šiuolaikinės technikos eroje, kuriam, atrodo, visa technika pavaldi,  visiškai nemoka net pačių paprasčiausių dalykų. Kaip atsisiųsti failą? Kaip ir kur išsaugoti dokumentą? Kaip išlyginti teksto kraštus? Kaip išsiųsti elektroniniu paštu failiuką? Kaip nufotografuoti, nufilmuoti ir įkelti? Taigi mokomės mokintis nauja sistema, taip pat mokomės dirbti kompiuteriu. Dar porą mėnesių ir Smiltė galės drąsiai dirbti administratore, nes visos reikalingos kompiuterio funkcijos bus perprastos.

Man buvo įdomu, ar tik mano duktė nemoka dirbti kompiuteriu, ar ir visi vaikai nėra mokykloje to mokinami. Pasiklausinėjau aplinkinių, apie jų vaikų kompiuterinį raštingumą ir didžiai mano nuostabai, supratau, jog net baigęs vidurinę, abiturientas nėra išmokintas mokykloje gerai dirbti kompiuteriu. Kaip viena mano draugė pasakė: „Aš geriau už savo dukrą moku.“ Na tikrai keista? Šiais laikais esame tokie kompiuterizuoti, o vaikų neišmokiname net paprasčiausiai kaip išsaugoti Wordo dokumentą. 
 

Nuotolinis mokymasis – kas tai per daiktas?

 
Neįsivaizdavau, jog mokymosi bei namų darbų kompiuteriu bus tiek daug, jog nusprendėme dukrai nupirkti atskirą kompiuterį. Neplanavome vienuolikos metų vaikui pirkti asmeninį kompiuterį. Tačiau po poros savaičių dalinimosi pamatėme, jog arba aš nepadarau savo darbų, arba dukra neatlieka laiku namų darbų. Taigi, jeigu planuojate vaikus leisti mokytis nuotoliniu būdu, būtinai paruoškite tam skirtą kompiuterį. 

Apie pačią mokymosi sistemą. Turime prisijungimus prie savo paskyros, kur surašyti visi mokymosi dalykai. Ties kiekvienu yra sukelta visa mokymosi medžiaga, vadovėliai, audio, video pamokos, elektroninės knygos, patarimai, pavyzdžiai. Visko, ko reikia mokymuisi yra pateikta. Gyvenant užsienyje ir neturint galimybės gauti lietuviškų vadovėlių, nebūtų problema, nes jie yra nuskanuoti ir pateikti mokiniams. 

Kiekvieno mokymo dalyko yra pateiktos užduotys, kurias reikia atlikti iki tam tikro konkretaus laiko. Priklausomai nuo dalyko intensyvumo, vienų mokymosi programų užduotis reikia atlikti kiekvieną mokymosi (darbo) dieną, pavyzdžiui, lietuvių kalbą. Kitus dalykus – vieną kartą per savaitę, dar kitus – vieną kartą per mėnesį. Laikas duotas labai konkretus – iki tam tikros dienos, valandos. Eina laikmatis ir nespėjus įkelti atliktas užduotis, jų įkelti nebeleidžia. Yra atskiras segtuvas pavėluotom užduotims įkelti. Pavėlavus, negalima pretenduoti į aukščiausią įvertinimą. 

Užduotys įvairios. Parašyti rašinėlį, atsakyti į klausimus, nufilmuoti pasakojimą, valgių gaminimo procesą, nupiešti, nulipdyti iš modelino, paruošti pristatymą PowerPoint programa

Kiekvieno mokytojo yra pateikti kontaktai Skype ir konsultacijų laikas, kuriuo metu galima mokytojo klausti iškilusių klausimų. Kol kas su mokytojais bendravome tik dėl techninių, organizacinių dalykų, nes mokymosi klausimų dar neiškilo tokių, jog negalėtume patys susitvarkyti.
 

EMA pratybos

 
Nuo spalio mėnesio prasidėjo užduotys iš elektroninių pratybų – jos vadinasi EMA pratybos. Visai įdomu. Net aš pati kartais prisėdu pasižiūrėti iš šono, kokios užduotys ir kaip jas reikia atlikti. Po užduotėlių būna siurprizas. Kažkas linksmo, kažkas naujo ir įdomaus. 
 

Ar tinkamas mums toks mokymasis?

 
Taigi mokytis yra ką. Tikrai viskas nauja ir įdomu. Toks mokymo būdas lavina vaiko atsakingumą, savarankiškumą, laiko planavimą. Momentais, kai dukrai pritrūksta šių įgūdžių, pradeda aimanuoti, jog norėtų lankyti mokyklą paprastai ir mokytis ne nuotoliniu būdu. Tačiau tai tik du mėnesiai tokio mokslo. Natūralu, jog vaikui iškyla tokios abejonės. Tačiau, kai nereikia keltis į mokyklą 6 valandą ryto, yra dėl to labai laiminga. 

Tuoj vyksime į Filipinus. Kai nauji dalykai, vieta, gyvenimas susidėlios į savas vietas, ieškosime mokyklos ten.

Straipsnį apie priėmimą, sąlygas, metodus mokantis nuotoliniu būdu skaitykite čia: Nuotolinis mokymasis mokykloje

...

Nuotolinis mokymas mokykloje

17-06-08,
Šeima
sukūrė: Žalia Rožė
Kaip vyksta pasiruošimas mūsų šeimos gyvenimui Azijoje? Didžiausias „galvos skausmas“ buvo vaikų mokslai. Filipinuose mokslo metai prasideda liepos pradžioje, o mes planuojame skristi spalio mėnesį. Taigi būsime gerokai pavėlavę. Be to, nežinome kaip mokymosi procesas vyksta svetimoje šalyje. Koks lygis, ką mokina? Gal kada nors grįšime į Lietuvą – kaip būti neatsilikusiems mokslo prasme?
 

Nuotolinis mokymas mokykloje

 
Apie nuotolinį mokymąsi buvome girdėję „viena ausimi“. Internete yra informacijos tik tiek, jog interneto pagalba galima tęsti mokslus Lietuvos vaikams, išvykusiems gyventi  į užsienį. Tėvų forumuose informacijos irgi nedaug. Tik čia daug nuogąstavimų, jog mokslai nukentės, jog girdėjo apie nesklandumus keliant namų darbus, nereguliarias mokytojų konsultacijas ir pan.
 

Nuotolinis mokymas Lietuvoje

 
Lietuvoje mokyklų, kur galima mokytis nuotoliniu būdu, nėra daug. Vilniuje šioje srityje yra garsiausia (pagal mūsų paieškas – vienintelė Vilniuje) Vilniaus Ozo gimnazija. Mokyklos internetiniame puslapyje konkrečiai surašyta, kokių dokumentų reikia, norint čia mokytis nuotoliniu būdu. Iš internetinių forumų teko girdėti, jog reikia dokumentų įrodančių apie šeimos išvykimą, ilgalaikę komandiruotę ar panašiai. Tačiau sąraše šių dokumentų neradome ir buvo smalsu, ar jų paprašys priduodant dokumentus.
 
Gavę pradinės mokyklos baigimo dokumentus, nuvažiavom į Vilniaus Ozo gimnaziją su prašymu priimti nuotoliniu būdu mokytis penktoje klasėje. Mums buvo paaiškinta, jog yra du mokymosi būdai. Lituanistinis, į kurį įeina lietuvių kalba, istorija bei geografija ir visų dalykų mokymasis nuotoliniu būdu. Lituanistinį būdą renkasi vaikai, kurie svetimoje šalyje lanko vietinę mokyklą, ir ten mokosi visų bendrų dalykų. Lituanistiniai dalykai tam, jog vaikai galėtų bet kada grįžti į Lietuvos mokymosi sistemą. Na o visus mokomuosius dalykus mokosi tie, kurie nesimoko vietinėje mokykloje.

Pasirinkome visų dalykų mokymąsi, tačiau mus informavo, jog visus dalykus mokosi tik keli mokiniai, todėl visus dalykus, išskyrus lietuvių kalbą reikės mokytis visiškai savarankiškai, nes nesusidaro klasė, kurie pageidautų nuotoliniu būdu mokytis visų 5-os klasės dalykus. Taigi visų dalykų reikės mokintis savarankiškai: nuotolinio mokymosi aplinkoje patalpinami kursai ir mokiniams skiriamas konsultacijų laikas, kuriuo jie gali pasinaudoti.
 
Pridavus dokumentus dėl priėmimo, papildomų dokumentų dėl išvykimo, ilgalaikės komandiruotės ir panašiai neprašė. Vienintelis dalykas kuris mane suglumino, tai dokumentuose reikėjo nurodyti priežastį, kodėl išvykstame iš Lietuvos. Pasirinkimo variantai buvo: 
  • laikina valstybės tarnyba užsienyje
  • išvykstame į užsienį užsidirbti.
Aišku buvo ir kita, kur galima buvo įrašyti priežastį ranka. Tačiau, tikriausiai, pasitaikančios dvi priežastys yra šios...
 
Dokumentai priduoti. Į klausimą, ar galime būti ramūs, jog dukra bus priimta mokytis nuotoliniu būdu, atsakė, jog taip. Ramiai laukti rugsėjo pirmosios savaitės ir atsiųstų prisijungimų ir pirmųjų užduočių.
 

Mokymasis namuose

 
Kai savo dukrai ieškojome mokyklos jau pirmoje klasėje, mums taip buvo prie širdies namų mokymas. Aišku, pas mus Lietuvoje to nėra. Tačiau mokytis individualiai, ypač pradinėse klasėse, daugeliui vaikų būtų naudingiau. Daugelis klausia – o kaip gi vaiko socializacija, draugai, bendravimas su kitais? Tikrai tokie dalykai yra svarbūs ir būtini ir juos galima įgyvendinti per būrelius, bendravimą su kitais vaikais kieme. 

Vaikai klasėje vis tiek nespėja visko išmokti, nes klasėje yra daug vaikų. Vis tiek yra užduodami namų darbai, kuriuos padaryti dažnai tenka pasikviesti tėvus. Kartais atrodo, jog vaikai „sumetami“ į tam tikrą kombainą, kuris vadinasi mokykla ir visi pagal tam tikrą sistemą mokomi, neatsižvelgiant į jo gabumus, tempą, kitokį mąstymą. Kiekvienas vaikas yra individualus ir keturiasdešimt penkios minutės per vieną pamoką vienam gali būti per mažai, o kitam – per daug.
 
Labiau susipažinus su mokslu nuotoliniu būdu, tai šiek tiek primena individualų, namų mokymąsi. Kur vaikas gali pats savarankiškai, neskubant įsigilinti į jam įdomius dalykus, kur nejaus nuolatinio skubėjimo. Aišku čia bus reikalingas tėvų palaikymas ir pagalba. Ir tikriausiai, toks mokymosi būdas ne visada pasiteisina vaikams, kurie nemoka būti savarankiški, planuotis savo laiką. Daugelis klaustų, ar tokių vaikų būna, kurie yra savarankiški, moka susidėlioti darbus, susiplanuoti savo dienos laiką. Gal ir ne, bet toks mokymosi būdas labai gera priežastis  to išmokti. Su tėvų pagalba. Bet gi tos pagalbos reikia visur – ir net mokantis tradiciniu būdu. 
 
Dukra pradės mokytis nuo rugsėjo 1 dienos, kaip ir visi Lietuvos mokiniai mokyklose. Žiūrėsim kaip seksis, dalinsimės savo pasisekimais, nesklandumais, pamąstymais, patarimais vaikams, kurie planuoja ar jau mokosi tokiu pačiu būdu. Taigi sekite mus facebooke, Instagram'e arba užsiprenumeravę naujienlaiškį.

Visada yra įdomu patarimai, pastebėjimai iš jau tai patyrusių šeimų. Taigi prašome dalinkitės komentaruose apačioje, pasakokite. Kuo daugiau bus informacijos, tuo daugiau šeimų nebijos keliauti, nebijos keisti savo gyvenamosios vietos dėl vaikų mokslų.
 

...

Kas Jums yra šeima?

17-04-20,
Šeima
sukūrė: Žalia Rožė

Velykų rytą džiaugiausi, jog turiu ŠEIMĄ. Kai esame visi septyni kartu – jaučiu mūsų ŠEIMOS tvirtybę, pilnumą, tą išbaigtą jausmą, jog visos tavo širdies dalelės vietoje. Nepaprastas jausmas, kai žinai, jog kiekvienu šeimos nariu gali pasitikėti, gali rasti supratimą, ramybę, džiaugsmą. Žinai, jog net staiga įsižiebus kivirčui, jis bus bus „užgesintas“ apsikabinimais ir bučiniais.

Dažnai manęs klausia, kodėl keliaujame su vaikais, o dažnu atveju su tėveliais ir seserimi? Kodėl šventės, išvykos, laisvas laikas yra kartu su šeima? O kaip gi kitaip, jeigu ne su jais? Jeigu visi kartu būdami jaučiamės geriausiai.

Būti kartu visai šeimai, mūsų giminėje yra didelė vertybė. Mano abudu seneliai mirė, kai aš buvau dar visai maža. O abidvi močiutės su mumis gyveno iki šių dienų. Abidvi sirgo gana sunkiomis ligomis, abidvi teko slaugyti, prižiūrėti, rūpintis. Mano tėveliai, mūsų visa šeima visada buvo kartu iki paskutinės jų gyvenimo minutės. Nebuvo net minties perkelti gyventi į senelių namus ar išvažiuoti kur nors gyventi kitur. Visada buvo stiprus jausmas, jog turime būti kartu.

Turėti ŠEIMĄ – tai būti meilės dalimi, kurią gausi ir kurią dalinsi likusį savo gyvenimą. Meile, kuri šeimos gyvenime yra svarbiausia. Ji padeda įveikti visus sunkumus, su kuriais tenka susitikti gyvenime. Visada gali pasiguosti skausmais, išgyvenimais bei pasidalinti džiaugsmais ir pasiekimais. Tai žmonės, kurie tave supras, kurie patars, padės, be pavydo kartu pasidžiaugs.

Šeimos meilė – tai pagrindinis gyvenimo variklis, pasitikėjimo savimi šaltinis. Mylėkite savo šeimą, būkite kuo daugiau kartu, keliaukite kartu, juk namai, šeima ne ten, kur jūsų pastogė, o ten, kur visi šeimos nariai kartu. Net jeigu tai būtų po tiltu. 

 

Be autorės sutikimo teksto platinti, kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

...

All for Joomla All for Webmasters