Menu

Pozityvios mintys

Kalėdos Filipinuose

17-12-21,
Pozityvios mintys
sukūrė: Žalia Rožė
Vos tik išlipus iš lėktuvo Filipinuose, Maniloje, lapkričio pradžioje, mus pasitiko nupuoštas kalėdinėmis dekoracijom oro uostas. „Atvažiavom į Kalėdas“ – pirma mintis, atėjusi į galvą. Palikus Lietuvą, kalėdinės dekoracijos buvo dar tik pradėtos traukti iš spintų, o čia jau viskas papuošta! Tačiau tai buvo tik kelios minutės Kalėdinio pajautimo. 

Išėjus iš oro uosto ir blokštelėjus nemenkam karščiui, supratome, jog atvažiavome ne į Kalėdas, o vis tik į pačią tikriausią vasarą. 
 

Kalėdinės dekoracijos Filipinuose

 
Kiekvieni namai, kiemelis, parduotuvės, bažnyčios išpuoštos Kalėdomis. Čia apstu dirbtinių eglučių, girliandų, šviečiančių lempučių, šviečiančių bei blizgančių žvaigždžių. Parduotuvėse skamba kalėdinė muzika – Spraktukas, Let it snow ir panašiai. Prekybos centrai užkišti žmonėmis. Na lyg ir tikros Kalėdos – visai kaip ir Lietuvoje. Visi skuba, lekia, perka dovanas.
 

Kitokios Kalėdos

 
Mūsų šeimai vis tik šiemet kitokios Kalėdos. Gyvename lėtoje vasaroje. Ištrūkę iš greito gyvenimo tempo, nenorime niekur skubėti. Iš kitos pusės, neturime kur skubėti. 

Persikėlimas gyventi į Filipinus, mūsų šeimos gyvenimą apvertė aukštyn kojom ne tik gyvenamosios vietos prasme, bet ir gyvenimo vertybių prasme. Jeigu iki to laiko gyvenome tvirtai po kojomis jausdami savo susigulėjusias gyvenimo vertybes, šiuo metu, mes jų ieškome iš naujo.

Gyvendami Lietuvoje, kiekviena mūsų gyvenimo minutė būdavo suplanuota ir užimta. Tiek mūsų suaugusiųjų, tiek mūsų vaikų. Filipinuose gyvename be jokio dienos, savaitės ar mėnesio plano. Tiesiog gyvename šia diena, kuri priklauso nuo to, koks oras, kokie bus sutikti žmonės, koks vidinis jausmas, nuotaika, ar bus internetas, ar ne, o gal iš viso nebus elektros. Gyvename tokiu neįprastu ritmu ir atsargiai savęs klausi – „ar nepasiilgai to beprotiško kalėdinio šurmulio Vilniuje?“ Viduje išgirsti atsakymą – NE.

Kraustydamiesi supratome, jog žmogus yra daiktų vergas. Visko norisi, visko reikia. Kuo daugiau matai parduotuvių lentynose, kuo daugiau matai aplinkui žmones perkančius, įsilieji į tą srautą ir pradedi visko norėti, net neklausdamas savęs, ar to tikrai reikia? Namai nuo daiktų pasidaro per maži, pradedi dairytis didesnių namų. Didesniems namams reikia daugiau darbo ir pinigų.

O iš tikrųjų žmogui reikia labai nedaug. Mūsų visų keturių plius augintinio daiktai sutilpo tik į tris lagaminus ir kelias kuprines. Ar gyvendami Filipinuose ko nors pasigedome, ką palikome Lietuvoje? Visiškai ne! Taigi dabar, būdami Kalėdų Seneliais, prieš perkant vieną ar kitą dovaną savo artimiesiems, savęs paklausiame: „ar tikrai tas daiktas bus reikalingas?“, „ar jis žmogui suteiks ilgalaikį džiaugsmą?“, „ar tai nebus vienas iš daugelio vaiko žaislų, kuriuo pasidžiaugs savaitę, o paskui tik užpildys vietą žaislų dėžėje?“

Kalėdų dovanų rinkimas šiais metais yra ramus ir gerai apgalvotas. Iš tikrųjų galima tik pasidžiaugti, jog Lietuvoje yra stipriai išplėtota elektroninė prekyba. Nupirkti bet ką, supakuoti ir išsiųsti ten, kur reikia – tą galima padaryti esant bet kuriame pasaulio kampelyje. Jokių eilių, kamščių, nervinimosi.

Taigi Kalėdos mūsų šeimai Filipinuose tikrai kitokios nei paprastai – šiltos, lėtos, ramios, labiau išjaustos ir išgyventos. O kokios Kalėdos Jūsų?

Be autorės sutikimo teksto platinti bei kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.
 

...

Kodėl bilietai į vieną pusę?

17-11-15,
Pozityvios mintys
sukūrė: Žalia Rožė
Ruošiantis išskristi į Filipinus ir kam nors papasakojus, jog bilietus turime tik į vieną pusę arba nežinome, kada grįšime, pasigirsta klausimas: „Labai įdomu, kodėl žmonės taip paima ir nusprendžia?“

Prieš atsakydama, kiekvieną kartą to paties paklausiu savęs. Kodėl? Žinau, jog priežasčių yra labai daug ir kiekvieną kartą vis bandau atrasti dar naujų arba patikrinti jau žinomas, ar į jas nepasikeitė požiūris.
 

Gyvenimo tempas

 
Viena svarbiausių priežasčių – tai noras atitrūkti nuo šiuolaikinio gyvenimo tempo. Gyvenome Lietuvos sostinėje Vilniuje. Vaikai lankė skirtingas ugdymo įstaigas, skirtingose miesto pusėse. Turėjome du šeimos verslus – kitaip tariant, dirbome per du darbus, būdavo laikotarpių, kai dirbdavome dar kur nors papildomai, kokiame nors projekte.
 
Gyvenimo tempas buvo beprotiškas. Kėlimasis 5.50 valandą ryte. Dukros vežimas (atstovėjimas kamščiuose) į mokyklą. Kai atidarė Vakarinį Vilniaus aplinkelį, mūsų miego trukmė pailgėjo net 45 minutėm! Sūnaus vežimas į darželį, skubėjimas į darbus, susitikimus. Pasibaigus dukros pamokoms, vežimas į būrelius. Nuolatinis darbo ir vaikų vežiojimo, darbų skubėjimo atlikimo, nes visiems visko jau reikėjo vakar, stovėjimo kamščiuose derinimas. Nuolatinis skubėjimas, balansavimas tarp spėjimo ir vėlavimo.

Kiekvieną kartą grįžus iš atostogų, bandydavai sau pažadėti, jog taip neskubėsi, jog bandysi gyventi ramiai, aiškesnėmis mintimis, didesniu dėmesiu sau ir šeimai. Tačiau Vilniaus gyvenimo tempas po poros savaičių įtraukdavo į dar greitesnį gyvenimo tempą, nepaisydamas tavo norų bei planų. Dažnai save paguosdavai, jog visi draugai, pažįstami taip gyvena – todėl mūsų šeima ne išimtis.

Vis dažniau ir dažniau jausdavome giliai širdyje, jog mes taip gyventi nebenorime. Dažnai pagalvodavome apie kraustymąsi gyventi į lietuvišką kaimą. Tačiau kaime mums šaltuoju metų laiku gyventi nesinorėjo. Todėl pradėjome ieškoti kaimo, kuriame visada būtų šiltas oras. 

Geras oras

 
Geras oras – tai irgi viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl išsikraustėme gyventi į Filipinus. Visada buvome šilumos mėgėjai. Jausdavome, jog tiek anksti ryte keltis, tiek su šypsena gyventi, tiek daugiau darbų atlikti mums yra lengviau, kai už lango šviečia saulė. Na net jeigu nešviečia, tai bent nereikia apsirengti kelis sluoksnius drabužių, jog nesušaltum. Marškinėliai ir šortukai arba lengva vasariška suknelė – ir visa diena lengva, neapsunkusi.

Lietuvos švietimo sistema

 
Dar viena iš svarbių priežasčių, kodėl pradėjom žvalgytis gyventi kitur – tai Lietuvos švietimo sistema. Kadangi mūsų šeimoje yra du vaikai, mums tai aktualus klausimas. 

Šiuo metu dukra yra penktokė. Taip susiklostė gyvenimas, jog dvi pirmas klases mokėsi privačioje mokykloje, o kitas dvi pradines klases – valstybinėje mokykloje. Turėjome labai gerą progą palyginti šias dvi mokyklas.

Privačioje mokykloje turėjome tikrai labai gerą, šiuolaikišką mokytoją, kuri pamokas vesdavo ne tik prie suolo. Vaikai kontrolinių darbų laukdavo kaip įdomiausio dalyko. Patys mokiniai būdavo suinteresuoti daryti papildomus projektus, papildomai mokytis, domėtis naujovėmis, kurti, skaityti knygas. Niekada nebuvo nenoro ir sunkių rytų keltis į mokyklą. Dukra puikiai mokėsi, buvo kūrybiška ir besidžiaugiantis gyvenimu vaikas.

Po dviejų klasių, pakeitus mokyklą į valstybinę, palaipsniui visa to neliko. Ne iš karto tą pastebėjome, bet ketvirtų mokslo metų viduryje suvokėm, jog vaikas visiškai pavargęs, piktas, mokosi ne dėl to, jog jam tai patinka, o dėl to, kad reikia, kad vyksta klasėje konkurencija, o ji nori neatsilikti nuo kitų. 

Kažkada atėjusi iš mokyklos dukra sako: „Mama, kaip gerai, kad aš gerai mokausi ir laiku visus namų darbus atlieku.“ Labai nustebau tokiomis mintimis, o dar labiau mane nustebino atsakymas į mano klausimą, kodėl? „Na mokytoja labai bara tuos vaikus, kurie blogai mokosi ir laiku neatlieka namų darbų.“ Taip, tokiu būdu yra įbauginami net ir tie vaikai, kurie gerai mokosi. 

Tikrai mums patiko mokytoja, mes ją labai mylėjom, bet vis tiek ta sena užsilikusi mokymosi sistema, jau nebetinkama šiuolaikiniams vaikams. Iš kūrybiško vaiko liko pagal sistemą besimokantis žmogutis

Supratome, jog toliau taip mokyti savo vaikų nenorime. Taip pat atėjo laikas ir mūsų jaunesniam sūnui galvoti apie mokyklą. Jeigu mūsų dukra sugebanti ramiai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, sūnus yra toks, kuris tikrai dar pusę dienos nemokantis išsėdėti ramiai mokyklos suole, kuris nepatikusiom aplinkybėm pradės smarkiai maištauti. Taigi reiktų galvoti apie dviejų vaikų vedimą į privačią mokyklą. Žinant Lietuviškų privačių mokyklų kainas ir paskaičiavus, kokia tai suma šeimai gaunasi per mėnesį -pakankamai didelė suma. Paskaičiavome, jog vien tik už pinigus, kuriuos išleistume Lietuvoje už vaikų mokslą, mes galėtume leisti vaikus Filipinuose į tarptautinę mokyklą bei ramiai visa šeima pragyventi (neskaičiuojant gyvenamojo būsto išlaidų). 

Švietimo tema būtų galima kalbėti tikrai daug. Taip pat neteigiame, jog valstybinės mokyklos nėra tinkamos leisti vaikus į jas. Tačiau norint užauginti kūrybiškus, laimingus, savimi pasitikinčius vaikus, valstybinės mokyklos nėra tam pasiruošusios. Jų mokymosi sistema yra pasenusi ir visiškai nepritaikyta šiuolaikiniams vaikams arba reta mokykla yra tą padariusi. Ir tai savaime aišku, pasižiūrėjus į mokytojų atlyginimus.
 

Kažką keisti gyvenime

 
Supranti giliai širdyje, jog reikia kažką keisti gyvenime. Išbandyti kažką naujo, nepatirto, skirti laiko sau, pamąstyti apie gyvenimą, jo prasmę, pagyventi tarp žmonių, kurie yra tiesiog laimingi, daug šypsosi, kur skubėjimas ir tiesiog prabangių dalykų vaikymasis yra svetimas.

Jau prieš išvykstant gyventi į Filipinus esam kelis kartus lankęsi Azijoje. Čia jaučiamės kažkaip ypatingai, lyg čia būtų mūsų šaknys. Širdis ir siela atsigauna. Ir dabar, kai jau mes pradėjome čia gyventi, jaučiame tokį didžiulį džiaugsmą, jog nesame save apriboję laiku, kiek čia būsime. Todėl ir pirkome bilietus tik į vieną pusę.

Be autorės sutikimo teksto platinti bei kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

...

Knyga Slaptas 4 moterų dienoraštis

17-07-06,
Pozityvios mintys
sukūrė: Žalia Rožė

Turėjau svajonę parašyti knygą. Apie meilę, gyvenimą, apie šeimą. Apie tikslų siekimą, apie sunkius gyvenimo momentus, po kurių visada žmogus atsistoja ir vėl drąsiai žengia savu gyvenimu. 

Svajonės pildosi

Ir štai! Svajonės pildosi! Ta knyga, jau mano rankose.

Su kitomis trijomis žaviomis moterimis esu knygos bendraautorė. Visos mes keturios kartu atskleidėme, koks be galo įdomus, sunkus ir prasmingas yra moters gyvenimas. Tai knyga moterims, kurios knygoje ras savo gyvenimo draugę, supras, jog yra ne vienos su savo moteriškais išgyvenimais, mintimis, troškimais. Skaitytojos po kiekvieno knygos skyriaus galės trumpam mintyse sustoti, pagalvoti, parašyti savo mintis ir išgyvenimus. 

Tai knyga skirta vyrams, kurie ieško atsakymų „ko nori moterys?“. Vyrai ras atsakymus, ko tikisi moteris iš vyro, kiek vyras turėtų uždirbti, koks yra vyriškas vyras ir netgi – ko nori moterys lovoje!
 

Gyvenimo vingiai

 
Man visada patiko rašyti. Mokyklos laikais rašiau eilėraščius, rašinėlius – jaučiau palaikymą iš lietuvių kalbos mokytojos, jog rašyti man sekasi. 

Jau nuo aštuntos klasės mane žavėjo teisės specialybė ir svajojau baigusi vidurinę, stoti į teisės studijas ir tapti advokate. Rašymas teisininkui yra reikalingas dalykas, tačiau tai „sausas“ rašymas, įspraustas į tam tikrus rėmus. Prieš kelerius metus pabėgau nuo teisės ir vienos iš knygos „Slaptas 4 moterų dienoraštis“ bendraautorės dėka vėl prisiminiau, kaip gera yra rašyti. Taip gimė knyga bei šis tinklaraštis Žalia Rožė.

Tikiuosi, jog pakeitusi gyvenimo ritmą, rašysiu toliau ir taip gims dar ne viena mano knyga!
 

Trumpa ištrauka iš knygos „Slaptas 4 moterų dienoraštis“

 

Ką daryti su milijonu eurų?

 
Su dukra pradėjome diskusiją, ką darytume, jeigu laimėtume milijoną eurų.

Galvojau, jog išeičiau į ankstyvą pensiją. Dukra išsigando. Sako: „Ką tu, mama, - sėdėsi namie ir nieko neveiksi? Dar tu jauna ir turi dirbti, o ne „durnių volioti“ (mūsų šeimoj labai geras žodis tai apibūdinti – „drilinguoti“). Negalima tau dar išeiti į pensiją.“ Va taip, turiu daug dirbti – toks mano įvaizdis vaikui ir jeigu to nedarysiu, dukra manęs nesupras.

Na bet mano išėjimas į ankstyvą pensiją, būtų visai kitos, nei dukra įsivaizduoja...

Mažiau dirbti ir daugiau gyventi. Mėgstu savo darbą, mėgstu ką darau, tačiau to mėgstamo darbo dažniausiai užgriuvę būna tiek daug, jog nebelieka laiko tik sau. Kuriame su vyru kelis verslus ir turim tikslą užauginti juos tokius, jog būtų savarankiški – taip kaip užauginti vaikai ir savarankiškai išėję į pasaulį moka išgyventi net sunkiausiose situacijose. Kartais susiskambinam, susitinkam, pasipasakojam kaip sekasi, papramogaujam ir vėl leidžiamės savais keliais. Tačiau verslas, ne vaikas ir iš turimo milijono eurų skirta dalis padėtų greičiau užauginti savarankišką verslą. 

Mažiau dirbti ir daugiau gyventi. Visa mūsų šeima be proto mėgsta keliauti, keliauti ir dar kartelį keliauti. Abudu vaikai nuo devinto mėnesio keliavo – skrido lėktuvais, važiavo su mašina ilgiausias keliones, kopė kalnais, keliavo laukais, miškais ir miestais, miesteliais. Bendravo su kitataučiais dar nemokėdami savo gimtosios kalbos. Kelionės yra jiems įaugę į kraują. Taigi, turėtume milijoną keliautume, keliautume, sugrįžtume namo ir vėl keliautume. Ir kur gi mes keliautume:

<...>
Šeišeliai, Tailandas, Kanbodža, Vietnamas, Malaizija, Kuba, Peru ir jos didysis stebuklas Maču Pikču, Kuko salos ir turkio spalvos Aitutakio lagūna, Meksika, Italija, Graikija ir jos baltų su mėlynais stogeliais namais Santorino sala, Australija su savo nepakartojamu Didžiuoju Barjeriniu rifu, Fidži sala, Namibija ir jos oranžinis slėnis Ded Vlei ir daug daug kitų gražiųjų pasaulio vietų, apie kurias dar negirdėjau, bet, tikiu, jog likimas ten mane nuves. Keliauti reikia neskubant, pasigrožėti, išjausti kiekvieną jų grožio trupinėlį, nufotografuoti savo atmintyje, atsisėsti ir iš toli aprašyti.
Ir apskritai, būtų šaunu su visa šeima sėsti į jachtą ir apiplaukti visą pasaulį!

<…>
Mažiau dirbti ir daugiau gyventi. Kiekvieną rytą, saulei tekant, ir kiekvieną vakarą, saulei leidžiantis, imčiau fotoaparatą ir fotografuočiau saulę. Kai pradėjau fotografuoti, pastebėjau kokie nuostabūs yra saulėlydžiai ir saulėtekiai. Niekada nepasikartojantys, visada skirtingi su savo spalvom, debesėlių lengvumu ar sunkumu. Kai stebi tokį gamtos grožį, laikas trumpam sustoja, pasaulis su savo sunkiomis taisyklėmis kažkur dingsta. Jeigu kiekvieną dieną stebėtume saulėtekius ir saulėlydžius, mūsų gyvenimas pailgėtų kelis kartus.

Įsirengčiau nedidelę fotostudiją, kurioje fotografuočiau mažučius vaikučius. Ypač nuostabūs yra ką tik gimę kūdikėliai. Nekaltumo, paslaptingumo, jaukumo, grožio etalonai, kuriuos taip ir norisi įamžinti.

Imčiau dažniau teptuką į rankas ir tapyčiau. Spalvoms leisčiau lietis laisvai.

Su vyru išmoktume šokti salsą, tango ir kitus šokius bei vakarus leistume vedami muzikos.

Daugiau laiko rašyti: apie meilę, draugystę, gyvenimą. Išleisti knygą, kuri nors vieną žmogų įkvėptų džiaugtis gyvenimu ir labiau jį mylėti.

Sukurti organizaciją, fondą, kuris padėtų sunkiai sergantiems vaikams, suaugusiems pasveikti, kai vaistų yra, tik trūksta pinigų. Taip pat padėtų vargšams, benamiams susitvarkyti gyvenimą, jeigu jie patys to nori.

Va kiek, mano brangioji dukryte, galima veikti, išėjus į pensiją! Gal nori kartu su manim?..

Ištrauka iš „Slaptas 4 moterų dienoraštis“. Evelina Biliūnaitė – Tamulaitienė, Rasa Okaitė, Asta Pratusevičiūtė, Aistė Vyšniauskaitė – Stanevičienė. 2017, Kaunas. 146-148 pusl. 

Be autorės sutikimo teksto platinti, kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

...

Ar baimė yra mūsų draugė?

17-06-29,
Pozityvios mintys
sukūrė: Žalia Rožė
Dažnai tenka išgirsti apie save, apie mūsų šeimą, jog esame drąsūs, nieko nebijome. Ar tikrai mums baimė neegzistuoja? Ar darome viską, ko paprastai žmogus bijotų? Ar mums svetimas baimės jausmas?
 

Ar lengva nugalėti ir kaip įveikti baimę?

 
Prieš šešis metus mes su vyru buvome nuvykę į Amerika, į keturių dienų Tony Robbins seminarą. Pirmos dienos vakare, visi keturi tūkstančiai seminaro dalyvių ėjome basi per karštas žarijas. Tai buvo pirmas mūsų toks baimės išbandymas. Stovi prie karštų žarijų ir deriesi su baime:

- Visi eina per žarijas, nieko nenutinka. Aš irgi taip galiu!
- O, ne! Taigi degančios žarijos, basos kojos. Susideginsi. O jeigu dar eidama kur nors užkliūsi, parkrisi – rankos, veidas liks randuotas. 
- Na bet šitiek žmonių eina ir nieko nenutinka. Ir aš galiu. Juk aš galiu?! – bandau save įtikinti.
- Jiems pasisekė, bet tu tai tikrai susideginsi kojas, labai skaudės, - nepasiduoda baimė.
O žarijos tamsoje tik šviečia, raibuliuoja. Daugiau nieko kito nematai - tik jas. Supranti, kad jos iš tikrųjų yra labai karštos. Visas kūnas, visi pojūčiai tave įspėja, jog to nedarytum, nes tai pavojinga.
- Na bet Aš nebūčiau Aš, jeigu dabar nepereisiu! Cool moss! 

Kaip mažas vaikas baimei parodai liežuvį ir žengi žingsnį karštų žarijų link. Trumpa akimirka ir tu jau kitoje žarijų pusėje. Apima didžiulė laimė, pasitikėjimas savimi, supranti, jeigu jau įveikei deginančias žarijas basomis kojomis, tai visa kita gyvenime bus įveikiama paprastai. 
Buvau įsitikinusi, jog visi seminaro dalyviai perėjo per žarijas. Tačiau antrą seminaro dieną teko bendrauti su žmonėmis, kuriuos vis tik užvaldė baimė ir jie jos nenugalėjo. Jie neperėjo per karštas žarijas, nepajuto to didžiulio pasitikėjimo savimi jausmo. 
 

Kaip atsikratyti baimės kiekviename gyvenimo iššūkyje?

 
Po to karto, kai įveikėme baimę Amerikoje, per karštas žarijas teko eiti dar tris kartus. Paskutinį kartą prieš kelias dienas per Jonines. Ir ką jūs galvojate? Su baime reikia derėtis kiekvieną kartą taip, kaip derėjausi patį pirmą kartą. Ji stovi visada šalia, laukia tinkamo momento parodyti savo veidą.
Kaip Tony Robbins sako: „Baimė – tai tiesiog nuojauta, jog mums reikia būti pasirengusiems nemaloniems įvykiams.“* Reikia neleisti jai užvaldyti minčių, kūno. Su baime reikia draugauti. Kiekvieną kartą padėkoti jai, jog įspėjo apie galimus nemalonumus, galimą skausmą, nusišypsoti sau ir drąsiai žengti žingsnį į priekį.
Mes savo gyvenime susiduriame su daugybę situacijų, kur bijome. Ar mes nebijome su visa šeima kraustytis gyventi į tolimą Azijos šalį? Aišku, jog bijome. Baimė mums užduoda daugybę klausimų. Ar tikrai mums ten patiks gyventi? Ar vaikams pasiseks prisitaikyti prie naujos kultūros? Ar vaikams pavyks išmokti gerai bendrauti anglų kalba, juk ją moka minimaliai? Ar mums vis tik nebus per karšta? Ar mes ten nesirgsime mums nepažįstamomis ligomis? Ar ten bus tinkama sveikatos priežiūra, jeigu mums to reikės? Ar mums užteks pragyvenimui pajamų, kurias esame susiplanavę užsidirbti gyvenant ten?... Ir dar daugybę AR?

Kiekvieną kartą, susidūrus su baime, su jos užduodamais klausimais, prisimename savo pirmą ėjimą per žarijas basomis kojomis. Prisimeni, kaip baimė buvo sukausčiusi tavo kūną, kai tam tikrais momentais norėjai apsisukti ir pasiduoti. Prisimeni, kai baimei neleidai tavęs užvaldyti ir kai padarei taip, kaip pats norėjai. Ir viskas gavosi kuo puikiausiai! Nepasiteisino nei vienas baimės nuogąstavimas. Tada atsiranda jėgų ir pasitikėjimo savimi. Tada darai ir sieki tai, ko visada svajojai. 

Apie gyvenimą egzotiškoje šalyje arba kaip mes paprastai įvardindavome „gyventi ten, kur visada šilta, kur nėra žiemos“, svajojome daugiau nei dešimt metų. Tačiau visada kalbėjome, jog tai bus ateityje. Ir tik prieš tris metus į savo šeimos svajonių knygutę išdrįsome įrašyti šį savo norą. Šiai svajonei įgyvendinti buvo nustatytas terminas - 2017 metų vasaros pabaiga. Svajonė pildosi tik kelių mėnesių paklaida. Ir negi dabar leisime baimei užvaldyti mus? Geriau gailėtis pabandžius, negu visą gyvenimą kankintis su klausimu: „O kaip būtų buvę, jeigu būtume pasiryžę?“

Be autorės sutikimo teksto platinti, kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

* Anthony Robbins "Pažadinkite savyje milžiną". 2009, 311 pus. 

...

Apie vasarą

17-06-21,
Pozityvios mintys
sukūrė: Žalia Rožė
Man vasaros laimė yra užuosti nupjautos žolės kvapą. Eini Vilniaus gatve tarp blokinių namų ir užuodi ką tik nupjautos žolės kvapą. Supranti – vasara atėjo. Nejauti žemės po kojomis ir mintys sukasi apie vasarą...
 

Apie vasarą mano širdyje

 
Vasara – tai vaniliniai, šokoladu aplieti ledai. Atsisėdame visa šeima savo namų saulės prikaitintoje terasoje ir tyliai laižome ledus...

Vasara prasideda, kai suvalgai pirmą prinokusią savo daržo braškę. Braškės su pienu, trintos braškės, braškės su šokoladu, braškės su plakta grietinėle – tikras vasaros malonumas!

Vasaros pievos pilnos žemuogių. Su vaikais renkame žemuoges, dedame iš karto į burnytes – juk šviežiausių uogų skonis pats geriausias!

Joninių šventė su didžiuliu laužu ir paparčio ieškojimu. Be galo džiaugiesi, jog diena tokia ilga, jog praktiškai nakties nebelikę, o vasara užvaldžiusi visus laukus, miškus, namus ir kiemus – nelikęs kampelis, kur vasara nebūtų užsukusi.

Ar žinote, jog vasaros atostogos turi savo kvapą? Aš jį vis geriau ir geriau užuodžiu, kai artėja vasaros kelionė automobiliu. O jūs jį užuodžiate? Jeigu ne, tai prieš vasaros atostogas sustokite, užsimerkite, giliai įkvėpkite – tai bus jūsų vasaros atostogų kvapas, kurį užuosite, kai tik artės vasaros išvyka. Jeigu tik rasite laiko giliai užsimerkęs įkvėpti.

Vasaros ežerai ir upės pilni gyvybės. Ar teko plaukti laiveliu ir baidarėmis bei iš lėto pasimėgauti gamta? Žuvytės žaidžiančios gaudynių upės dugne, laumžirgis nutūpęs ant irklo, palydintis įstabiu žvilgsniu žalčiukas pakrantėje, įvairiausių paukščių balsai...

Karšta, karšta vasaros diena ir staiga prapliupsiantis smarkus lietus su perkūnija. Vaikai glaudžiasi - jiems baisu, o pats jauti širdyje neapsakomai gerą jausmą – juk tai vasara...

Jūros bangų ošimas, smėlio pilna galva, kopos, perkaitęs nuo saulės kūnas, o veide šypsena. Naktį sunku miegoti, nes oda nusvilusi nuo taip pasiilgtų saulės spindulių gaudymo. Skauda, bet sutikęs draugą pasididžiuodamas pasakosi ir rodysi savo įdegį – juk be to nebūsi paragavęs vasaros.

Ak tos žvaigždėtos vasaros naktys!..  Kai gali pasitikrinti tau pažįstamus žvaigždynus, kai gali sugalvoti norą ir laukti krentančios žvaigždės, kai gali tiesiog neskubėti eiti miegoti, nes vasarą laikas tik sau...

Vasara – tai laikas, kai atsiveria visas žmogaus kūrybiškumas, kai nedainuojantis pradeda dainuoti, kai netapantis pradeda tapyti, kai nemokantis rašyti, paima plunksną į rankas.

Birželio kvapas - alyvos, liepos – liepų žiedai, rugpjūtis – šieno. Kaip džiugu užuosti alyvas, o kaip suspaudžia širdį, kai junti šieno bei sunokusio derliaus kvapą, o žiogai pradeda svirpti paskutinę vasaros melodiją

Praleiskime vasarą gamtoje

 
Pasimėgaukime vasara, įkvėpkime kiekvieno jos kvapo, išgirskime kiekvieną jos garsą, nudekime saulėje, būkime sulyti stipraus lietaus, pasimėgaukime kiekvienu vasaros malonumu.

O kas jums yra laimė vasarą? Pasidalinkite komentaruose.
 
Be autorės sutikimo teksto platinti bei kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

...

All for Joomla All for Webmasters