Menu

Keliavimas su gyvūnais

įkeltas: 2017 lapkričio 10 d.
kategorija: Patarimai keliaujantiems sukūrė: Žalia Rožė

Keliavimas su gyvūnais
Apie lėktuvo bilietų paieškas ir pirkimą savo patirtimi jau dalinomės Gyvūnų gabenimas lėktuvu. Dabar papasakosime, kaip vyko pats keliavimas su mūsų augintiniu Mančesteriu.
 

Pasakojimas apie tai, kaip atrodo keliavimas su gyvūnais

 
Keliavimas su gyvūnais prasideda daug ankščiau nei pati kelionė. Jau prieš gerą mėnesį aiškinomės, kokių dokumentų reikės, norint įsivežti šunį į Filipinus. Pradėjome bendrauti su su savo augintinio veterinarais, kurie sakė, jog yra skirtingi reikalavimai į skirtingas šalis. Todėl mums patiems reikia išsiaiškinti, ko konkrečiai yra reikalauja Filipinai. Pasiūlė kreiptis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą.
 
Paskambinus VMVT bendru numeriu buvome mėtomi per 6 numerius, kol galiausiai asmuo, kuris atsakingas už veterinarinių sertifikatų išdavimą pasakė, kad patys turime susirasti kompetentingos Filipinų institucijos informaciją apie tai, kokie reikalavimai atvykstančiam šuniui. Tuomet tuos reikalavimus pateikti jiems, o tada jie atitinkamai mus pakonsultuos.

Po ilgų paieškų radome, jog reikia gauti Filipinų gyvūnų departamento leidimą šuns importui. Tą leidimą galima užsakyti internetu užpildžius formą. Leidimas buvo išduotas gana paprastai per dvi dienas. Jame radome aiškius reikalavimus, ko reikia, norint paruošti mūsų Mančesterį importuojant į Filipinus.
 

Raminamieji šunims ir paskutinių veterinarijos dokumentų tvarkymas

 
Taigi, likus 48 valandom iki skrydžio, nuvykome pas savo veterinarus, kurie paruošė šunį vežimui į Filipinus pagal nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, jog patikrino sveikatą, yra sveikas ir gali skristi. Kadangi nuo pasiutligės vakcinos buvo jau padarytos ir galiojančios, pažymėjo ir tai. Sudavė vaistus nuo kirmėlių, sulašino lašiukus ant kailio nuo parazitų

Taip pat davė raminamuosius vaistus skirtus šunims. Jie yra žolelių pagaminti pagrindu. Tačiau labai raminamojo poveikio bent jau mes iš šono nepastebėjome.

Veterinarijos tarnyba išdavė reikalingus dokumentus, kuriuos reikėjo dar legalizuoti. Dokumento legalizavimą daro LR Užsienio reikalų ministerija. Pilnas legalizavimas būtų padarytas, jeigu dar gautume antspaudus iš Filipinų Respublikos ambasados, kuri artimiausia yra Varšuvoje. Laiko vykti į Varšuvą jau nebebuvo, nusprendėme, jog kaip nors bandysim suktis ir Filipinų ambasados antspaudo. Teko skaityti užsienietiškuose forumuose, jog gyvūnus įsiveždavo ir be legalizavimo. 
 
Penktadienio vakare, šeima pasidalinome į dvi dalis ir Mančesterį su jo mylimiausiu šeimininku išlydėjome į Aziją.
 

Toliau pasakoja Rytis

 
Kadangi tai buvo mano pirma kelionė su šunimi, stengiausi laikytis visų įmanomų patarimų ir taisyklių, kurių prisiskaičiau avialinijų ir gyvūnų pervežimo paslaugas teikiančių agentų interneto puslapiuose. Pradžioje buvo neramu dėl šuns transportavimo dėžės. Yra apstu informacijos apie tai, kokios yra griežtos taisyklės šuns transportavimo dėžei, tačiau viskas pasirodė daug paprasčiau. Nežinau, kaip kitos aviakompanijos tikrina dėžės atitikimą taisyklėms, bet Turkish Airlines nelabai rūpėjo keli centimetrai į vieną ar kitą pusę. Vizualiai matėsi, jog šuo gali stovėti, apsisukti ir ištiesęs kojas atsigulti. Gal todėl niekas labai tiksliai nematavo ir nelindo. Nors pagal mūsų skaičiavimus kelių centimetrų trūko. Lietuvoje Turkish Airlines taip pat nertkrino ir šuns dokumentų.
 
Apskritai džiaugiamės, jog pasirinkome savo augintinį vežtis su Turkish Airlines, nes labai supratingai ir paslaugiai žiūrėjo į mūsų keliavimą. Kaip, pavyzdžiui, atlikus visus formalumus ir priėmus lagaminą, mums pasiūlė dar su šuniuku pasivaikščioti ir pabūti su juo kartu. O paskutinėm registracijos minutėm ateiti ir jį priduoti be eilės. Taip mūsų Mančesteris dar paskutinį pusvalandį pasivaikščiojo Lietuvos pievomis, esančiomis prie Vilniaus oro uosto.
 
Skaičiau, kad įlipus į lėktuvą, reikia paklausti įgulos ar jie informuoti apie gyvūną lėktuvo gyvūnų skyriuje. Na tiesiog, jog nepamirštų palaikyti tinkamą slėgį ir temperatūrą šuniukui. Tą padariau tiek pirmojo (kai skridome iš Vilniaus į Stambulą), tiek antrojo skrydžio (iš Stambulo į Manilą) metu. 

Tiesą sakant, antrojo skrydžio metu labiau norėjau sužinoti ar šuo apskritai pasiekė antrą lėktuvą. Na kaip būna pasimeta lagaminai, tai visiškai nesinorėjo, jog Mančesteris pasimestų ir nukeliautų kur nors į Afriką. Tačiau bekalbant su palydovu, išgirdau pažįstamą lojimą ir supratau, kad Mančesteris skris kartu su manimi. Taip pat eilinį kartą buvau patikintas, kad šuniu bus tinkamai pasirūpinta ir jam bus net geriau ir patogiau nei man. Na turint galvoje, jog jo bilietas kainavo 50% brangiau nei mano, tai visai logiška.
 
Persėdant iš Stambulo į Manilą buvo sunkus keturių valandų laukimas. Vis mąsčiau apie galimybę pamatyti, pavedžioti Mančesterį, tačiau man buvo atsakyta, kad tai neįmanoma ir ramiai laukti kito skrydžio. Tiesą sakant, beveik visas 4 valandas sėdėjau ir ieškojau internete informacijos, kas vyksta su gyvūnais tranzito metu Stambulo oro uoste. Deja, nelabai ką radau šia tema, tik diskusijas forumuose žmonių, kurie planuoja keliauti ir klausia to paties. Baigėsi nemokamas internetas ir teko nutraukti paieškas...
 
Pirmojo skrydžio metu sėdėjau šalia rusakalbės mamos su 11-13 metų dukra, kurios be paliovos selfinosi lėktuve. Kai stiuardesė paklausė ką valgys: pasta or chicken, atsakė "odnu čiken i odnu pasta", o paklausus ką nori gerti pasakė "potato juice". Na aš neišlaikiau ir mandagiai pasakiau kad "potato yra kartoška" ir kad ji turbūt turi galvoje tomato juice. Buvau teisus, tada ji sako "yes pomidor juice" ir galiausiai gavo ko norėjo. Netrukus išgirdau, kaip priekyje sėdintys Lietuviai kalba apie Filipinus, paklausiau ar ten skrenda ir iki pirmo skrydžio pabaigos kalbėjomės apie Filipinus, keliones ir panašius dalykus.
 
Nusileidęs Maniloj ir praėjęs imigracijos patikrinimą, ėjau tiesiai prie bagažo diržo, nes įgula pasakė, kad šunį rasiu ten. Taip ir buvo, bagažas dar buvo neatvykęs o dėžė su šunimi jau stovėjo šalia lagaminų diržo. Sulaukęs lagamino, susikroviau viską (įskaitant ir dėžę su šuniu) ant vežimėlio ir su apsauginio pagalba nuvažiavau link Karantino tarnybos. 

Prieš mane dokumentus jau tvarkėsi rusakalbių šeimyna su mažu rankiniu šuniuku.  Šiek tiek palaukęs savo eilės, pateikiau dokumentus, susimokėjau 450p ir neilgai trukus galėjau išeiti iš oro uosto. 
 

Kelionė į viešbutį

 
Kadangi su gyvūnams draugiško viešbučio savininku buvom sutarę dėl Uber ar Grab (Azijos Uber analogas), laukiau mašinos. Dar būdamas Lietuvoje buvau su juo susisiekęs ir aptarėm kad priims mane su šuniu, kad bus dėžė ir reiks didesnės mašinos. Atvažiavus mano automobiliui, vairuotojas buvo nepatenkintas, kad niekas jam nieko nepasakė apie šunį, o šuns dėžė į mašiną netilpo.
 
Rašiau viešbučio savininkui, tačiau jis man niekuo nepadėjo, nes jam visi vairuotojai atsisako važiuoti, dėl didelės dėžės šuniui. Teko pradėti suktis pačiam. Pasigavau pirmą apsaugos bičiuką ir paaiškinęs situaciją, paprašiau padėti susirasti didesnį automobilį. Mane nuvedė prie kažkokio transporto langelio, kur po ilgų pokalbių telefonu suderino mikrobusiuką, su kuriuo vėliau sutariau ir dėl kitos dienos vežimo į oro uostą.
 
Atvykęs šiaip ne taip užsinešiau šunį su dėže ir lagaminais į 21 aukštą. Viešbučio kambaryje išleidau Mančesterį iš dėžės, pagirdžiau ir pašėriau. Vėliau išvedžiau į lauką. Lifte, vestibiulyje ir lauke visi elgėsi taip tarsi pirmą karta mato šunį - klausė kokia veislė, kiek kainuoja, iš kur jis ir kiek kainavo bilietas :) Einant gatve abejingų nebuvo, rodė pirštais, bandė kalbint: "dogie, dogie" ir pan.
 
Atvykus į Manilos oro uostą skrydžiui į Tagbilaraną, prisistatė vyrukas su krovininiu vežimėliu ir pasisiūlė padėti. Labai slkalndžiai viską susitvarkiau. Filipinų Avialinijos labai profesionaliai priėmė šunį. Išklausinėjo kuo maitinu. Viena iš darbuotojų pradėjo rodyti savo 1 savaitės labradoro ir K9 mišrūno šuniuko nuotraukas. Labai maloniai pabendravom. 
 
Paskutinis skrydis praėjo paprastai. Tagbilarane mus pasitiko mano draugas iš Lietuvos (Filipinuose jis gyvena jau pusantrų metų) ir sėkmingai atvykome į vietą. 

Mančesteris pirmomis dienomis Filipinuose sunkiai pernešė karštį. Smarkiai lekavo, daug gėrė vandens, mes jį gaivindavome apipildami vandeniu. Suprantama, juk šuniukas jau buvo pasiruošęs laukti Lietuviškos žiemos ;) Reikia nusimesti kailinius.

Gal daug kas pasakytų, kiek daug vargo dėl šuns, ar tai verta. Dabar, kai esame visa šeima kartu, o taip pat ir mūsų Mančesteris, net neabejojame, jog mūsų sprendimas buvo teisingas.
 

keliavimas su gyvūnais gyvūnų gabenimas Kelionė į Filipinus Patarimai keliaujantiems



dalinkitės Facebook Twitter Pinterest Google+
Ankstesnis straipsnis
Gyvūnų gabenimas lėktuvu
Sekantis straipsnis
Keliavimas su vaikais

2 komentarai

ŽaliaRožė 2017 lapkričio 15 d.

Taip, Jūrate, mūsų stiprybė ir yra, jog esam kartu ir net su Mančesteriu ;)

Jūratė 2017 lapkričio 12 d.

Mielieji, visas vargas šimtą ir vieną kartą atsiperka, kai esate visi kartu! Ir Vakariui apkabinti Mančesterį - dovana kasdienybėje :)

Komentuokite
Jūsų el.pašto adresas nebus rodomoas viešai.




All for Joomla All for Webmasters