Menu

Gyvenimas Filipinuose - metai naujos patirties

posted on lapkričio 08, 2018 by Žalia Rožė posted in Šeima

Metai, kai gyvenam Filipinuose. Koks tas gyvenimas šiltuose kraštuose? Ką naujo išmokom? Ką šie metai davė mūsų šeimai? Ką galėtume patarti žmonėms, šeimoms, norinčioms bent kurį laiką pagyventi toli nuo gimtinės?
 
Pamenu, kai buvo laikas, kai mūsų paklausdavo, kiek laiko gyvename Filipinuose. Atsakydavom – du, trys, penki mėnesiai. Jausdavomės lyg dar negalėdami save vadinti čia gyvenančiais. Peržengus šešerių mėnesių ribą, pradėjom jaustis labiau jau čia gyvenantys, nes „pusę metų“ arba „beveik jau metai“ skamba solidžiau nei vienas mėnuo.
 
Kai skridom gyventi į Filipinus, turėjome tiek daug baimių - o kas jeigu?... Turėjome kažkokį įsivaizdavimą, kaip galėtų atrodyti tas gyvenimas Filipinuose, tačiau supratome, jog negalima nieko numatyti. Tik atsargiai stebėjome kaip gi čia viskas bus? Kitaip tariant, išlipome iš savo komforto zonos ir laukėme iššūkių.

 

Ramesnis gyvenimas

 
Viena iš priežasčių, kodėl palikome savo gimtinę, tai noras ištrūkti iš beprotiškai greito gyvenimo tempo. Pavyko visu 100% ir daugiau.
Žmonės čia niekur neskuba. Nesvarbu, ar yra terminai, ar duotas pažadas, ar spaudžia šeimą nepriteklius, filipinietis niekur neskubės. Yra taip, kaip yra – ir taip yra gerai. Jeigu nepavyko laiku – na ir kas. Galima į susitikimą laiku neatvykti – nes ... lyja.
Ar to mes išmokome? Ar apskritai to įmanoma išmokti, kai iki to laiko dirbome darbuose, kur kiekviena minutė buvo svarbi, kur terminų nesilaikymas buvo nedovanotinas?
Tikrai nepasikeitėm, bet turėjome išmokti ramiai priimti, nesinervinti dėl amžino neskubėjimo, nepykti dėl staiga sustojusio automobilio eismo juostoje priešais mus tam, kad kioskelyje filipinietis nusipirktų cigarečių. Išmokome nebijoti sustoti ir mes – tiek gyvenime tiek kelyje, nes niekas čia nepyksta ir „nepypsi“, visi laukia arba ramiai apvažiuoja. Tai sukuria tam tikrą chaosą tiek gyvenime, tiek keliuose, bet ilgainiui tas chaosas ima patikti - tampi jo dalimi - išmoksti jame gyventi, važiuoti, daug šypsotis ir su visais sveikintis.
Išmokome turėti natūralų ir teisingą gyvenimo požiūrį. Nusišypsome ir suprantame, na iš tikrųjų, koks skirtumas, jog notaras į susitikimą vėluoja dvi valandas? Svarbiausia, jog iš viso atvažiavo, o jei neatvažiavo – atvažiuos rytoj. Tuo tarpu turėjome ramaus laiko pagalvoti apie gyvenimą, parašyti žinutę draugui Lietuvoje (jeigu po ranka buvo internetas).
Tačiau čia gyvenimas ramesnis ne dėl ne laiku atliktų darbų ar vėlavimų į susitikimus. Čia viskas panašu, kaip buvo Lietuvoje prieš 15-20 metų. O jūs, ar pamenat, jog tuo metu gyvenimas Lietuvoje irgi buvo ramesnis?
 

Dvidešimt metų atgal

 
Filipinus sudaro daugiau nei 7 tūkstančiai salų. Kiekviena skirtinga, bet tuo pačiu ir panaši. Čia yra didesnių miestų, kuriuose įsikūrusios tarptautinės kompanijos, kur žmonės gyvena ne mažesniu gyvenimo tempu nei Vilniuje.
Mūsų šeima rinkosi nuošalesnę vietą, kur daugiau gamtos, ramybės, šypsenų, nuoširdesnių žmonių. Mūsų pasirinktą Panglao (šalia Bohol salos) salą galima būtų pavadinti kaimu. Labai dideliu, su daug gyventojų ir turistų. Visai nepanašų į tuščią Lietuvos kaimą.
Panglao sala – tai vieta, kur mūsų šeima rado balansą tarp gyvenimo ir darbo, tarp skubėjimo ir ramybės, tarp gamtos ir civilizacijos dalykų. Jaučiamės lyg grįžę savo gyvenime dvidešimt metų atgal.
 

Užsieniečio filipinietiškas gyvenimo būdas

 
Daugybė migracijos skyrių Filipinuose, kurie turi darbo kiekvieną dieną, sako, jog šioje šalyje gyvena daugybė užsieniečių iš viso pasaulio. Ką jie čia atranda? Kodėl užsibūna gyventi ilgam ir negrįžta į savo gimtinę?
Be gero oro, pigaus pragyvenimo, draugiškų vietinių, čia gali pasijusti lyg pabėgęs nuo civilizacijos, nuo taisyklių bei griežto gyvenimo reglamentavimo, kiek tai įmanoma šiomis dienomis valstybėje.
Ar teko girdėti Filipinų prezidento Rodrogo Duterte žodžius: „I don‘t care if I burn in Hell for as long as the Poeple I serve live in Paradise“.


Vertimas: „Man nesvarbu, jog aš degsiu pragare, jeigu žmonės, kuriems aš tarnauju, gyvens rojuje“.
Negalime dar atsakyti, ar čia vietiniai gyventojai jaučiasi gyvendami kaip rojuje, juk kiekvienam rojus yra skirtingai suprantamas, tačiau užsieniečiai čia jaučiasi kaip rojuje.
Daugiau laisvės, mažiau taisyklių, mažiau kišimosi į gyvenimo reguliavimą, mažiau civilizacijos. Jokių ribojimų, kada gerti alkoholį, kokį maistą valgyti mokyklose, jokių ribojimų dėl automobilio išmetamų dūmų kiekio, jokių ribojimų, kiek žmonių važiuoja ant motorolerio.
Nevertinsime, ar gerai, kai užsieniečiai, pajutę laisvę, girti sėdasi už vairo. Nevertinsime, ar gerai, kai priešais tave važiuojantis džipas išmeta tiek dūmų, jog negali kvėpuoti. Nevertinsime, ar kūdikiui saugu važiuoti motoroleriu ant motinos rankų. Tačiau čia užsieniečiai jaučiasi laimingi, nesuvaržyti ir galintys laisvai daryti taip, kaip jie nori. Čia mokykloj mokytojai neatiminėja saldainių iš vaikų, o juos dalina, nes užsieniečių vaikai atrodo per liesi. Ir tokia laisvė visiems užsieniečiams iš vakarų – atrodo rojus. Tačiau reikia pačiam išmokti rasti pusiausvyrą tarp laisvės ir supratimo, ar tikrai galiu daryti viską, ko nedraudžia?
 

Iliuzija

 
Kai gyveni Lietuvoje, kur šalta ir niūru (bent jau žiemos laikotarpiu, kai nėra sniego), dažnas įsivaizduoja savo gyvenimo sunkumų, problemų kaltininkus būtent Lietuvos orą bei aplinką. Taip, tai labai svarūs momentai, tačiau nereikia tikėtis, jog išsikrausčius gyventi į šiltus kraštus, gyvenimas pats savaime pasikeis ir visos problemos ir sunkumai liks Lietuvoje.
Daugelis žmonių mums rašo, klausia apie gyvenimą Azijoje. Patys svajoja apie tai. Dažnai išgirsti, jog jie nori pabėgti nuo rūpesčių, nesutarimų su artimaisiais. Tikisi, jog pakeitus gyvenimo vietą, viskas pasikeis – vaikai staiga pradės klausyti ir būti supratingi tėvams, gyvenimas staiga nušvis šviesiausiomis spalvomis ir viskas savaime susitvarkys pagal įsivaizduojamą planą.
Kraustymasis į Filipinus (kaip ir į bet kurią kitą pasaulio šalį) – tai yra naujas gyvenimo etapas, tai lyg atvertėme naują knygą su naujais, švariais, baltais lapais. Kaip jūs ją rašysite, priklauso tik nuo jūsų pačių. Artimieji, šeima, vaikai ir net jūs pats – išliksite tokie patys. Jeigu iki naujo gyvenimo etapo vaikus kankino paauglystės etapas, kraustymasis į visiškai nepažįstamą šalį į jo gyvenimą atneš dar didesnės sumaišties. Jeigu prieš kraustymąsi jus kankino rutina, ilgainiui ir čia ji jus užklups. Jeigu ankščiau su daug kuo nesutarėt, tikrai atsiras su kuo nesutarsite ir čia.
Tačiau gyvenamosios vietos pakeitimas, o ypač taip toli ir į tokią egzotišką kraštą kaip Aziją – gera proga keistis ir keisti savo gyvenimą ne tik iš išorės, bet ir savo bei savo šeimos viduje. Lengviau bus rasti laiko daugiau bendrauti su savo paaugliais vaikais, suprasti jų vidinį pasaulį, tapti jo artimesniu draugu. Bus geras laikas paklausyti savęs ir išgirsti, ko iš tikrųjų nori iš gyvenimo. Gera proga pradėti sportuoti ir susidėlioti savo dienos ritmą, jog netaptų nuobodus. Bus geras laikas pradėti rašyti knygą, fotografuoti, tapyti, skaityti ar daryti kažką kitą – apie ką ilgai svajojote. Tai geras šansas daug ką pakeisti ir jeigu nusprendėte kraustytis gyventi kažkur labai toli, nepalikite įvykiams, aplinkybėms, aplinkiniams žmonėms sudėlioti jūsų gyvenimą. Pažįstame tokių, kurie neradę tinkamo užsiėmimo, įklimpo į alkoholio liūną. Tai pavojinga - nieko neveikimas ir kasdienis alaus ar pigaus Romo gurkšnojimas su kitais užsieniečiais gali baigtis priklausomybė ir problema. Kai rytoj nereikia į darbą, kai gali vairuoti išgėręs, kai kasdien gyveni tarp turistų gyvenančių atostogų ritmu... reikia būti labai atsargiems ir stebėti savo naujus įpročius. Tačiau nepaisant to, tai laikas, kai galite imti gyvenimą į rankas ir pagaliau pradėti gyventi iš tikrųjų.
 

Draugai

 
Dar vienas reikšmingas dalykas, kurį supratom per šiuos metus – tai draugai. Pasiilgstame visus palikę Lietuvoje, džiaugiamės atradę čia naujų. O taip pat, kaip niekad per visą mūsų gyvenimą atsisijojo tikrieji draugai bei tiesiog šalia buvę tariami draugai.
 
Esam laimingi visa šeima, jog išėjome iš savo komforto zonos, jog suradome drąsos ir išvykome ieškoti naujų gyvenimiškų patirčių. Džiaugiamės, jog pasirinkome Filipinus. Čia - lyg mažoji Amerika arba dar kitaip – neturtinga Amerika. Bet vis tik Amerika ;)


Be autorės sutikimo teksto platinti bei kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

read the rest

Be ko neišgyventume Filipinuose

posted on gegužės 17, 2018 by Žalia Rožė posted in Patarimai keliaujantiems

Dažnai sulaukiame klausimo, ko labiausiai pasiilgstam gyvenant Filipinuose? Kai tik atsikraustėme čia gyventi, jau pirmais mėnesiais supratome, jog labai pasiilgsime savo šeimos, artimų žmonių, draugų, buvusių kaimynų.

Sunkiausias momentas prasidėjo apie ketvirtą čia gyvenimo mėnesį. Toks jausmas, jog tuo metu įvyko kažkoks lūžis. Net ir gyvenant tokioje puikioje šalyje kaip Filipinai, kur visi aplinkui draugiški, paslaugūs, besišypsantys, vis tiek tuo metu net šiek tiek pradėjo nervinti. Supratome, jog tai tik artimųjų pasiilgimas, o šalis ir joje gyvenantys žmonės niekuo dėti.

Taigi ties ketvirtu mėnesiu įvyko lūžis. Buvo tuo metu gana sunku. Vaikai norėjo daug bendrauti su seneliais, draugais, o ir patys daug rašydavome žinučių, skambindavome artimiesiems. Tiesą sakant, daugiau bendravome nei gyvenant Lietuvoje.

Jau prieš išsikraustant į Filipinus, buvome sau išsikėlę tikslą, rasti gerą ir nebrangų būdą bendrauti su Lietuva. Tiek artimaisiais, tiek darbo reikalais, nes Filipinuose toliau dirbame nuotoliu būdu.
 

Puikus ir nebrangus alternatyvus skambinimo būdas

 
Visi žinome populiarius alternatyvius skambinimo būdus, tokius kaip: Facebook Messenger, Viber, Whatsapp, Signal, Telegram ir panašiai. Tačiau pagrindinė jų problema yra ta, jog jos viena su kita yra nesuderinamos. Reikia turėti begalę programėlių, jog galėtum paskambinti norimam žmogui ir bandyti atspėti kokia programėle jis naudojasi. Pasitaiko, jog reikia darbo reikalais skambinti nepažįstamam žmogui arba valstybinėms institucijoms, bankams, kurie neturi jokios panašios programėlės.

Prieš išvykstant, mūsų šeima numatė šia problemą, todėl pasirūpinome sprendimu, kuriuo trumpai norėtume pasidalinti su mūsų skaitytojais – keliautojais, kuriems gali būti tas aktualu ir tuo pačiu sutaupyti pinigų.

Atradome įmonę UAB Teleksas įmonę, kuri siūlo įvairių tarptautinių telefonijos sprendimų. Mums aktualiausi buvo tie, kuriais galėsime naudotis būdami Azijoje.

Telex.lt pasiūlė mums puikų sprendimą. Per lietuvišką virtualų GSM telefono numerį, kuriam neduodama SIM kortelė, galime:

  • 1) per specialią programėlę telefone galime sulaukti skambučių iš Lietuvos. Skambinantieji skambina tuo suteiktu virtualiu lietuvišku numeriu mums ir moka įprastais savo skambučių tarifais. Jeigu jie net nežino, jog mes esame Filipinuose, jie to net nepajus. Na o mums reikia būti aktyvavus savo telefone programėlę ir būti prisijungus prie interneto. Kuo geresnis interneto ryšys, tuo geriau;
  • 2) taip pat per šią programėlę galime skambinti patys į visus Lietuvoje esančius numerius. Tiek į mobilius, tiek į fiksuotus. Šiuo atveju nenaudojame jokių Filipinuose telefono operatorių paslaugų ir jam nieko nemokame. Vėl gi – pagrindinė sąlyga būti prisijungusiam prie gero interneto ryšio.
Taigi su šia viena programėle jaučiamės lyg būdami Lietuvoje – galime laisvai skambinti ir priimti lietuviškus skambučius. O tam neišleidžiam daug pinigų.

Labai džiaugiamės, jog atradome tokią paslaugą. Jos dėka tikrai sutvarkome daug darbų, reikalų Lietuvoje, o svarbiausia – galime bendrauti su savo šeima ir artimaisiais. Aišku, tai ne tiesioginis, gyvas bendravimas, kurio neatstos kalbėjimas telefonu, tačiau tikrai jaučiamės neatitrūkę nuo savų. Žinome kuo jie gyvena, pasakojame apie save ir tas didžiulis atstumas atrodo daug mažesnis.

Visada laukiame pas mus svečiuose tiek artimųjų, tiek draugų, tiek pažįstamų ir nepažįstamų Filipinuose. Taip džiugu jus čia pamatyti, su jumis susipažinti, o jeigu dar atvežate kažko lietuviško, kaip pavyzdžiui, grikių maišelį, esame devintame danguje!

P.S. Norėdami gauti daugiau informacijos apie virtualų lietuvišką numerį, kuriuo galite skambinti ir priimti skambučius iš Lietuvos kur bebūtumėte, skambinkite Sauliui iš Telex.lt numeriu +370 (686) 88 588 arba +370 (630) 00 669. Su slaptažodžiu „green rose“ gausite specialią nuolaidą.

O jeigu jau kas nors naudojasi šiomis paslaugomis, pasidalinkite komentaruose savo patirtimi.

read the rest

Kalėdos Filipinuose

posted on gruodžio 21, 2017 by Žalia Rožė posted in Pozityvios mintys

Vos tik išlipus iš lėktuvo Filipinuose, Maniloje, lapkričio pradžioje, mus pasitiko nupuoštas kalėdinėmis dekoracijom oro uostas. „Atvažiavom į Kalėdas“ – pirma mintis, atėjusi į galvą. Palikus Lietuvą, kalėdinės dekoracijos buvo dar tik pradėtos traukti iš spintų, o čia jau viskas papuošta! Tačiau tai buvo tik kelios minutės Kalėdinio pajautimo. 

Išėjus iš oro uosto ir blokštelėjus nemenkam karščiui, supratome, jog atvažiavome ne į Kalėdas, o vis tik į pačią tikriausią vasarą. 
 

Kalėdinės dekoracijos Filipinuose

 
Kiekvieni namai, kiemelis, parduotuvės, bažnyčios išpuoštos Kalėdomis. Čia apstu dirbtinių eglučių, girliandų, šviečiančių lempučių, šviečiančių bei blizgančių žvaigždžių. Parduotuvėse skamba kalėdinė muzika – Spraktukas, Let it snow ir panašiai. Prekybos centrai užkišti žmonėmis. Na lyg ir tikros Kalėdos – visai kaip ir Lietuvoje. Visi skuba, lekia, perka dovanas.
 

Kitokios Kalėdos

 
Mūsų šeimai vis tik šiemet kitokios Kalėdos. Gyvename lėtoje vasaroje. Ištrūkę iš greito gyvenimo tempo, nenorime niekur skubėti. Iš kitos pusės, neturime kur skubėti. 

Persikėlimas gyventi į Filipinus, mūsų šeimos gyvenimą apvertė aukštyn kojom ne tik gyvenamosios vietos prasme, bet ir gyvenimo vertybių prasme. Jeigu iki to laiko gyvenome tvirtai po kojomis jausdami savo susigulėjusias gyvenimo vertybes, šiuo metu, mes jų ieškome iš naujo.

Gyvendami Lietuvoje, kiekviena mūsų gyvenimo minutė būdavo suplanuota ir užimta. Tiek mūsų suaugusiųjų, tiek mūsų vaikų. Filipinuose gyvename be jokio dienos, savaitės ar mėnesio plano. Tiesiog gyvename šia diena, kuri priklauso nuo to, koks oras, kokie bus sutikti žmonės, koks vidinis jausmas, nuotaika, ar bus internetas, ar ne, o gal iš viso nebus elektros. Gyvename tokiu neįprastu ritmu ir atsargiai savęs klausi – „ar nepasiilgai to beprotiško kalėdinio šurmulio Vilniuje?“ Viduje išgirsti atsakymą – NE.

Kraustydamiesi supratome, jog žmogus yra daiktų vergas. Visko norisi, visko reikia. Kuo daugiau matai parduotuvių lentynose, kuo daugiau matai aplinkui žmones perkančius, įsilieji į tą srautą ir pradedi visko norėti, net neklausdamas savęs, ar to tikrai reikia? Namai nuo daiktų pasidaro per maži, pradedi dairytis didesnių namų. Didesniems namams reikia daugiau darbo ir pinigų.

O iš tikrųjų žmogui reikia labai nedaug. Mūsų visų keturių plius augintinio daiktai sutilpo tik į tris lagaminus ir kelias kuprines. Ar gyvendami Filipinuose ko nors pasigedome, ką palikome Lietuvoje? Visiškai ne! Taigi dabar, būdami Kalėdų Seneliais, prieš perkant vieną ar kitą dovaną savo artimiesiems, savęs paklausiame: „ar tikrai tas daiktas bus reikalingas?“, „ar jis žmogui suteiks ilgalaikį džiaugsmą?“, „ar tai nebus vienas iš daugelio vaiko žaislų, kuriuo pasidžiaugs savaitę, o paskui tik užpildys vietą žaislų dėžėje?“

Kalėdų dovanų rinkimas šiais metais yra ramus ir gerai apgalvotas. Iš tikrųjų galima tik pasidžiaugti, jog Lietuvoje yra stipriai išplėtota elektroninė prekyba. Nupirkti bet ką, supakuoti ir išsiųsti ten, kur reikia – tą galima padaryti esant bet kuriame pasaulio kampelyje. Jokių eilių, kamščių, nervinimosi.

Taigi Kalėdos mūsų šeimai Filipinuose tikrai kitokios nei paprastai – šiltos, lėtos, ramios, labiau išjaustos ir išgyventos. O kokios Kalėdos Jūsų?

Be autorės sutikimo teksto platinti bei kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.
 

read the rest

Kodėl bilietai į vieną pusę?

posted on lapkričio 15, 2017 by Žalia Rožė posted in Pozityvios mintys

Ruošiantis išskristi į Filipinus ir kam nors papasakojus, jog bilietus turime tik į vieną pusę arba nežinome, kada grįšime, pasigirsta klausimas: „Labai įdomu, kodėl žmonės taip paima ir nusprendžia?“

Prieš atsakydama, kiekvieną kartą to paties paklausiu savęs. Kodėl? Žinau, jog priežasčių yra labai daug ir kiekvieną kartą vis bandau atrasti dar naujų arba patikrinti jau žinomas, ar į jas nepasikeitė požiūris.
 

Gyvenimo tempas

 
Viena svarbiausių priežasčių – tai noras atitrūkti nuo šiuolaikinio gyvenimo tempo. Gyvenome Lietuvos sostinėje Vilniuje. Vaikai lankė skirtingas ugdymo įstaigas, skirtingose miesto pusėse. Turėjome du šeimos verslus – kitaip tariant, dirbome per du darbus, būdavo laikotarpių, kai dirbdavome dar kur nors papildomai, kokiame nors projekte.
 
Gyvenimo tempas buvo beprotiškas. Kėlimasis 5.50 valandą ryte. Dukros vežimas (atstovėjimas kamščiuose) į mokyklą. Kai atidarė Vakarinį Vilniaus aplinkelį, mūsų miego trukmė pailgėjo net 45 minutėm! Sūnaus vežimas į darželį, skubėjimas į darbus, susitikimus. Pasibaigus dukros pamokoms, vežimas į būrelius. Nuolatinis darbo ir vaikų vežiojimo, darbų skubėjimo atlikimo, nes visiems visko jau reikėjo vakar, stovėjimo kamščiuose derinimas. Nuolatinis skubėjimas, balansavimas tarp spėjimo ir vėlavimo.

Kiekvieną kartą grįžus iš atostogų, bandydavai sau pažadėti, jog taip neskubėsi, jog bandysi gyventi ramiai, aiškesnėmis mintimis, didesniu dėmesiu sau ir šeimai. Tačiau Vilniaus gyvenimo tempas po poros savaičių įtraukdavo į dar greitesnį gyvenimo tempą, nepaisydamas tavo norų bei planų. Dažnai save paguosdavai, jog visi draugai, pažįstami taip gyvena – todėl mūsų šeima ne išimtis.

Vis dažniau ir dažniau jausdavome giliai širdyje, jog mes taip gyventi nebenorime. Dažnai pagalvodavome apie kraustymąsi gyventi į lietuvišką kaimą. Tačiau kaime mums šaltuoju metų laiku gyventi nesinorėjo. Todėl pradėjome ieškoti kaimo, kuriame visada būtų šiltas oras. 

Geras oras

 
Geras oras – tai irgi viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl išsikraustėme gyventi į Filipinus. Visada buvome šilumos mėgėjai. Jausdavome, jog tiek anksti ryte keltis, tiek su šypsena gyventi, tiek daugiau darbų atlikti mums yra lengviau, kai už lango šviečia saulė. Na net jeigu nešviečia, tai bent nereikia apsirengti kelis sluoksnius drabužių, jog nesušaltum. Marškinėliai ir šortukai arba lengva vasariška suknelė – ir visa diena lengva, neapsunkusi.

Lietuvos švietimo sistema

 
Dar viena iš svarbių priežasčių, kodėl pradėjom žvalgytis gyventi kitur – tai Lietuvos švietimo sistema. Kadangi mūsų šeimoje yra du vaikai, mums tai aktualus klausimas. 

Šiuo metu dukra yra penktokė. Taip susiklostė gyvenimas, jog dvi pirmas klases mokėsi privačioje mokykloje, o kitas dvi pradines klases – valstybinėje mokykloje. Turėjome labai gerą progą palyginti šias dvi mokyklas.

Privačioje mokykloje turėjome tikrai labai gerą, šiuolaikišką mokytoją, kuri pamokas vesdavo ne tik prie suolo. Vaikai kontrolinių darbų laukdavo kaip įdomiausio dalyko. Patys mokiniai būdavo suinteresuoti daryti papildomus projektus, papildomai mokytis, domėtis naujovėmis, kurti, skaityti knygas. Niekada nebuvo nenoro ir sunkių rytų keltis į mokyklą. Dukra puikiai mokėsi, buvo kūrybiška ir besidžiaugiantis gyvenimu vaikas.

Po dviejų klasių, pakeitus mokyklą į valstybinę, palaipsniui visa to neliko. Ne iš karto tą pastebėjome, bet ketvirtų mokslo metų viduryje suvokėm, jog vaikas visiškai pavargęs, piktas, mokosi ne dėl to, jog jam tai patinka, o dėl to, kad reikia, kad vyksta klasėje konkurencija, o ji nori neatsilikti nuo kitų. 

Kažkada atėjusi iš mokyklos dukra sako: „Mama, kaip gerai, kad aš gerai mokausi ir laiku visus namų darbus atlieku.“ Labai nustebau tokiomis mintimis, o dar labiau mane nustebino atsakymas į mano klausimą, kodėl? „Na mokytoja labai bara tuos vaikus, kurie blogai mokosi ir laiku neatlieka namų darbų.“ Taip, tokiu būdu yra įbauginami net ir tie vaikai, kurie gerai mokosi. 

Tikrai mums patiko mokytoja, mes ją labai mylėjom, bet vis tiek ta sena užsilikusi mokymosi sistema, jau nebetinkama šiuolaikiniams vaikams. Iš kūrybiško vaiko liko pagal sistemą besimokantis žmogutis

Supratome, jog toliau taip mokyti savo vaikų nenorime. Taip pat atėjo laikas ir mūsų jaunesniam sūnui galvoti apie mokyklą. Jeigu mūsų dukra sugebanti ramiai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, sūnus yra toks, kuris tikrai dar pusę dienos nemokantis išsėdėti ramiai mokyklos suole, kuris nepatikusiom aplinkybėm pradės smarkiai maištauti. Taigi reiktų galvoti apie dviejų vaikų vedimą į privačią mokyklą. Žinant Lietuviškų privačių mokyklų kainas ir paskaičiavus, kokia tai suma šeimai gaunasi per mėnesį -pakankamai didelė suma. Paskaičiavome, jog vien tik už pinigus, kuriuos išleistume Lietuvoje už vaikų mokslą, mes galėtume leisti vaikus Filipinuose į tarptautinę mokyklą bei ramiai visa šeima pragyventi (neskaičiuojant gyvenamojo būsto išlaidų). 

Švietimo tema būtų galima kalbėti tikrai daug. Taip pat neteigiame, jog valstybinės mokyklos nėra tinkamos leisti vaikus į jas. Tačiau norint užauginti kūrybiškus, laimingus, savimi pasitikinčius vaikus, valstybinės mokyklos nėra tam pasiruošusios. Jų mokymosi sistema yra pasenusi ir visiškai nepritaikyta šiuolaikiniams vaikams arba reta mokykla yra tą padariusi. Ir tai savaime aišku, pasižiūrėjus į mokytojų atlyginimus.
 

Kažką keisti gyvenime

 
Supranti giliai širdyje, jog reikia kažką keisti gyvenime. Išbandyti kažką naujo, nepatirto, skirti laiko sau, pamąstyti apie gyvenimą, jo prasmę, pagyventi tarp žmonių, kurie yra tiesiog laimingi, daug šypsosi, kur skubėjimas ir tiesiog prabangių dalykų vaikymasis yra svetimas.

Jau prieš išvykstant gyventi į Filipinus esam kelis kartus lankęsi Azijoje. Čia jaučiamės kažkaip ypatingai, lyg čia būtų mūsų šaknys. Širdis ir siela atsigauna. Ir dabar, kai jau mes pradėjome čia gyventi, jaučiame tokį didžiulį džiaugsmą, jog nesame save apriboję laiku, kiek čia būsime. Todėl ir pirkome bilietus tik į vieną pusę.

Be autorės sutikimo teksto platinti bei kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

read the rest

Ar daiktai daro žmogų laimingu?

posted on rugpjūčio 29, 2017 by Žalia Rožė posted in Kelioniniai daiktai

Teko skaityti psichologo komentarą, apie patirtą laimę, įsigijus daiktą arba kelionę. Kas mums iš tikrųjų suteikia daugiau pasitenkinimo? Prabangūs daiktai ar pažinti nauji kraštai?

Kelionės ar prabangūs daiktai?

 
Viena vertus atrodo, kad kelionė trunka neilgą laiko tarpą – savaitė, dvi, na gal dar kažkiek daugiau, bet nauju televizoriumi, telefonu, automobiliu galime naudotis bei jais džiaugtis 2-5 metus. Tačiau realybė nuvilia. 

Daiktas mus džiugina vos 4-6 mėnesius. Vėliau jis nusidėvi, atsiranda naujesni, gražesnio dizaino modeliai. Naujas daiktas jau nebedžiugina ir nenorom žmogus pradeda trokšti naujesnio modelio mašinos, telefono. Tiek tos laimės iš nusipirkto daikto prieš keturis, na ar šiek tiek daugiau mėnesių.

Tuo tarpu kelionių įspūdžiai lieka visam gyvenimui. Jie nesensta, jų neatkartosi nei pats, nei tavo kaimynas. Vietovės, žmonės, politinė padėtis keičiasi visose šalyse. Pavyzdžiui, šiandien nepamatysi Kubos, Tailando, Bali ar kitų kraštų tokių, kokie jie buvo vakar. 

Taigi emocijos ir atsiminimai yra ilgalaikiai. Jie suteikia mums platesnį akiratį, leidžia lengviau įsitraukti į pokalbius su įvairiais žmonėmis. Žmonės mėgsta kalbėti apie patirtus potyrius kelionėse, o kiti klausytis apie keliones. Kvailokai atrodysite jeigu tokioje žmonių grupelėje, išsitraukę savo naująjį iPhone, bandysite įsitepti pasakodami, kokią naują balso komandą atradote bendraudami su asistente Siri. Arba imsite piktintis kaip brangiai kainuoja jūsų naujojo automobilio ratų komplektas.
 

Kokias dovanas dovanojate savo draugams?

 
Panašiai yra ir su dovanomis. Per Kalėdas, gimtadienius visi „trankomės“ po parduotuves, muges, ieškodami dovanėlių draugams, sutuoktiniams. Išperkame tonas statulėlių, kurios gavusiems suteikia trumpalaikį džiaugsmą. Tačiau ar pastebėjote, kiek tokių statulėlių, daikčiukų, visokių nenaudojamų smulkmenų guli ant jūsų lentynos ir renka dulkes? 

Ar žinojote, jog tokie daiktai apsunkina mus? Jie mus laiko vienoje vietoje tarsi narve - kuo jų daugiau, tuo sunkiau gyvenime tampa kažką pakeisti. Mes tai vadiname namais, kuriuos sunku palikti. Tačiau, ar namai neturėtų būti ten, kur yra mūsų šeima? 

Tą ypač pajaučiau dabar, kai mūsų šeima atsisako daugelio daiktų, kurie buvo ir/ar tampa visiškai nereikalingi išvažiuojant gyventi į Aziją. Su kiekvienu paduotu/atiduotu daiktu darosi vis lengviau. Dėkoju supratingiems draugams, kurie prieš keletą savaičių mano gimtadienio proga dovanojo šiltas emocijas, įspūdžius, o ne dulkes renkančias statulėles.

Viena iš tokių dovanų buvo stiklainiukas lietuviško medaus iš Avilio istorijos. Su siuntinuku radau dovanėlę – natūralios lietuviškų pievų arbatos bei šilčiausius pačios savininkės ranka parašytus linkėjimus. Tai įspūdis ir saldžios akimirkos viename. Tai ne dulkes renkantis daiktas ant lentynos, o skanus bei naudingas dalykas kiekvienam mūsų.

Dabar žinau, ką dovanosiu savo artimiesiems įvairiomis progomis, kai būsiu Filipinuose. Užsakysiu lietuviško medaus iš Avilio istorijos iš čia: https://www.facebook.com/avilioistorijos/ . Bitininkė gražiai supakuos medaus stiklainiuką, įdės dovanėlę ir užrašys šilčiausius linkėjimus. Ko daugiau reikia šaltos žiemos vakarais?

Dovanokite artimiems, mylimiems žmonėms emocijas: teatro bilietus, skrydį parašiutu (arba vėjo tunelyje), dovanokite įspūdžius, dovanokite savo laiką kartu lietuviškame šeimos restorane. Arba dovanokite daiktą, kurio vieta ne lentynoje ir gali būti naudojamas kelionėje. Arba daiktą, kuris skaniai suvartojamas ir palieka pačius saldžiausius, šilčiausius prisiminimus. 

Pasidalinkite komentaruose, dovanų idėjomis, kurios atneša daug gražių gyvenimo akimirkų, o ne apsunkina šeimos gyvenimą ;)

read the rest

Knyga Slaptas 4 moterų dienoraštis

posted on liepos 06, 2017 by Žalia Rožė posted in Pozityvios mintys

Turėjau svajonę parašyti knygą. Apie meilę, gyvenimą, apie šeimą. Apie tikslų siekimą, apie sunkius gyvenimo momentus, po kurių visada žmogus atsistoja ir vėl drąsiai žengia savu gyvenimu. 

Svajonės pildosi

Ir štai! Svajonės pildosi! Ta knyga, jau mano rankose.

Su kitomis trijomis žaviomis moterimis esu knygos bendraautorė. Visos mes keturios kartu atskleidėme, koks be galo įdomus, sunkus ir prasmingas yra moters gyvenimas. Tai knyga moterims, kurios knygoje ras savo gyvenimo draugę, supras, jog yra ne vienos su savo moteriškais išgyvenimais, mintimis, troškimais. Skaitytojos po kiekvieno knygos skyriaus galės trumpam mintyse sustoti, pagalvoti, parašyti savo mintis ir išgyvenimus. 

Tai knyga skirta vyrams, kurie ieško atsakymų „ko nori moterys?“. Vyrai ras atsakymus, ko tikisi moteris iš vyro, kiek vyras turėtų uždirbti, koks yra vyriškas vyras ir netgi – ko nori moterys lovoje!
 

Gyvenimo vingiai

 
Man visada patiko rašyti. Mokyklos laikais rašiau eilėraščius, rašinėlius – jaučiau palaikymą iš lietuvių kalbos mokytojos, jog rašyti man sekasi. 

Jau nuo aštuntos klasės mane žavėjo teisės specialybė ir svajojau baigusi vidurinę, stoti į teisės studijas ir tapti advokate. Rašymas teisininkui yra reikalingas dalykas, tačiau tai „sausas“ rašymas, įspraustas į tam tikrus rėmus. Prieš kelerius metus pabėgau nuo teisės ir vienos iš knygos „Slaptas 4 moterų dienoraštis“ bendraautorės dėka vėl prisiminiau, kaip gera yra rašyti. Taip gimė knyga bei šis tinklaraštis Žalia Rožė.

Tikiuosi, jog pakeitusi gyvenimo ritmą, rašysiu toliau ir taip gims dar ne viena mano knyga!
 

Trumpa ištrauka iš knygos „Slaptas 4 moterų dienoraštis“

 

Ką daryti su milijonu eurų?

 
Su dukra pradėjome diskusiją, ką darytume, jeigu laimėtume milijoną eurų.

Galvojau, jog išeičiau į ankstyvą pensiją. Dukra išsigando. Sako: „Ką tu, mama, - sėdėsi namie ir nieko neveiksi? Dar tu jauna ir turi dirbti, o ne „durnių volioti“ (mūsų šeimoj labai geras žodis tai apibūdinti – „drilinguoti“). Negalima tau dar išeiti į pensiją.“ Va taip, turiu daug dirbti – toks mano įvaizdis vaikui ir jeigu to nedarysiu, dukra manęs nesupras.

Na bet mano išėjimas į ankstyvą pensiją, būtų visai kitos, nei dukra įsivaizduoja...

Mažiau dirbti ir daugiau gyventi. Mėgstu savo darbą, mėgstu ką darau, tačiau to mėgstamo darbo dažniausiai užgriuvę būna tiek daug, jog nebelieka laiko tik sau. Kuriame su vyru kelis verslus ir turim tikslą užauginti juos tokius, jog būtų savarankiški – taip kaip užauginti vaikai ir savarankiškai išėję į pasaulį moka išgyventi net sunkiausiose situacijose. Kartais susiskambinam, susitinkam, pasipasakojam kaip sekasi, papramogaujam ir vėl leidžiamės savais keliais. Tačiau verslas, ne vaikas ir iš turimo milijono eurų skirta dalis padėtų greičiau užauginti savarankišką verslą. 

Mažiau dirbti ir daugiau gyventi. Visa mūsų šeima be proto mėgsta keliauti, keliauti ir dar kartelį keliauti. Abudu vaikai nuo devinto mėnesio keliavo – skrido lėktuvais, važiavo su mašina ilgiausias keliones, kopė kalnais, keliavo laukais, miškais ir miestais, miesteliais. Bendravo su kitataučiais dar nemokėdami savo gimtosios kalbos. Kelionės yra jiems įaugę į kraują. Taigi, turėtume milijoną keliautume, keliautume, sugrįžtume namo ir vėl keliautume. Ir kur gi mes keliautume:

<...>
Šeišeliai, Tailandas, Kanbodža, Vietnamas, Malaizija, Kuba, Peru ir jos didysis stebuklas Maču Pikču, Kuko salos ir turkio spalvos Aitutakio lagūna, Meksika, Italija, Graikija ir jos baltų su mėlynais stogeliais namais Santorino sala, Australija su savo nepakartojamu Didžiuoju Barjeriniu rifu, Fidži sala, Namibija ir jos oranžinis slėnis Ded Vlei ir daug daug kitų gražiųjų pasaulio vietų, apie kurias dar negirdėjau, bet, tikiu, jog likimas ten mane nuves. Keliauti reikia neskubant, pasigrožėti, išjausti kiekvieną jų grožio trupinėlį, nufotografuoti savo atmintyje, atsisėsti ir iš toli aprašyti.
Ir apskritai, būtų šaunu su visa šeima sėsti į jachtą ir apiplaukti visą pasaulį!

<…>
Mažiau dirbti ir daugiau gyventi. Kiekvieną rytą, saulei tekant, ir kiekvieną vakarą, saulei leidžiantis, imčiau fotoaparatą ir fotografuočiau saulę. Kai pradėjau fotografuoti, pastebėjau kokie nuostabūs yra saulėlydžiai ir saulėtekiai. Niekada nepasikartojantys, visada skirtingi su savo spalvom, debesėlių lengvumu ar sunkumu. Kai stebi tokį gamtos grožį, laikas trumpam sustoja, pasaulis su savo sunkiomis taisyklėmis kažkur dingsta. Jeigu kiekvieną dieną stebėtume saulėtekius ir saulėlydžius, mūsų gyvenimas pailgėtų kelis kartus.

Įsirengčiau nedidelę fotostudiją, kurioje fotografuočiau mažučius vaikučius. Ypač nuostabūs yra ką tik gimę kūdikėliai. Nekaltumo, paslaptingumo, jaukumo, grožio etalonai, kuriuos taip ir norisi įamžinti.

Imčiau dažniau teptuką į rankas ir tapyčiau. Spalvoms leisčiau lietis laisvai.

Su vyru išmoktume šokti salsą, tango ir kitus šokius bei vakarus leistume vedami muzikos.

Daugiau laiko rašyti: apie meilę, draugystę, gyvenimą. Išleisti knygą, kuri nors vieną žmogų įkvėptų džiaugtis gyvenimu ir labiau jį mylėti.

Sukurti organizaciją, fondą, kuris padėtų sunkiai sergantiems vaikams, suaugusiems pasveikti, kai vaistų yra, tik trūksta pinigų. Taip pat padėtų vargšams, benamiams susitvarkyti gyvenimą, jeigu jie patys to nori.

Va kiek, mano brangioji dukryte, galima veikti, išėjus į pensiją! Gal nori kartu su manim?..

Ištrauka iš „Slaptas 4 moterų dienoraštis“. Evelina Biliūnaitė – Tamulaitienė, Rasa Okaitė, Asta Pratusevičiūtė, Aistė Vyšniauskaitė – Stanevičienė. 2017, Kaunas. 146-148 pusl. 

Be autorės sutikimo teksto platinti, kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

read the rest

Ar baimė yra mūsų draugė?

posted on birželio 29, 2017 by Žalia Rožė posted in Pozityvios mintys

Dažnai tenka išgirsti apie save, apie mūsų šeimą, jog esame drąsūs, nieko nebijome. Ar tikrai mums baimė neegzistuoja? Ar darome viską, ko paprastai žmogus bijotų? Ar mums svetimas baimės jausmas?
 

Ar lengva nugalėti ir kaip įveikti baimę?

 
Prieš šešis metus mes su vyru buvome nuvykę į Amerika, į keturių dienų Tony Robbins seminarą. Pirmos dienos vakare, visi keturi tūkstančiai seminaro dalyvių ėjome basi per karštas žarijas. Tai buvo pirmas mūsų toks baimės išbandymas. Stovi prie karštų žarijų ir deriesi su baime:

- Visi eina per žarijas, nieko nenutinka. Aš irgi taip galiu!
- O, ne! Taigi degančios žarijos, basos kojos. Susideginsi. O jeigu dar eidama kur nors užkliūsi, parkrisi – rankos, veidas liks randuotas. 
- Na bet šitiek žmonių eina ir nieko nenutinka. Ir aš galiu. Juk aš galiu?! – bandau save įtikinti.
- Jiems pasisekė, bet tu tai tikrai susideginsi kojas, labai skaudės, - nepasiduoda baimė.
O žarijos tamsoje tik šviečia, raibuliuoja. Daugiau nieko kito nematai - tik jas. Supranti, kad jos iš tikrųjų yra labai karštos. Visas kūnas, visi pojūčiai tave įspėja, jog to nedarytum, nes tai pavojinga.
- Na bet Aš nebūčiau Aš, jeigu dabar nepereisiu! Cool moss! 

Kaip mažas vaikas baimei parodai liežuvį ir žengi žingsnį karštų žarijų link. Trumpa akimirka ir tu jau kitoje žarijų pusėje. Apima didžiulė laimė, pasitikėjimas savimi, supranti, jeigu jau įveikei deginančias žarijas basomis kojomis, tai visa kita gyvenime bus įveikiama paprastai. 
Buvau įsitikinusi, jog visi seminaro dalyviai perėjo per žarijas. Tačiau antrą seminaro dieną teko bendrauti su žmonėmis, kuriuos vis tik užvaldė baimė ir jie jos nenugalėjo. Jie neperėjo per karštas žarijas, nepajuto to didžiulio pasitikėjimo savimi jausmo. 
 

Kaip atsikratyti baimės kiekviename gyvenimo iššūkyje?

 
Po to karto, kai įveikėme baimę Amerikoje, per karštas žarijas teko eiti dar tris kartus. Paskutinį kartą prieš kelias dienas per Jonines. Ir ką jūs galvojate? Su baime reikia derėtis kiekvieną kartą taip, kaip derėjausi patį pirmą kartą. Ji stovi visada šalia, laukia tinkamo momento parodyti savo veidą.
Kaip Tony Robbins sako: „Baimė – tai tiesiog nuojauta, jog mums reikia būti pasirengusiems nemaloniems įvykiams.“* Reikia neleisti jai užvaldyti minčių, kūno. Su baime reikia draugauti. Kiekvieną kartą padėkoti jai, jog įspėjo apie galimus nemalonumus, galimą skausmą, nusišypsoti sau ir drąsiai žengti žingsnį į priekį.
Mes savo gyvenime susiduriame su daugybę situacijų, kur bijome. Ar mes nebijome su visa šeima kraustytis gyventi į tolimą Azijos šalį? Aišku, jog bijome. Baimė mums užduoda daugybę klausimų. Ar tikrai mums ten patiks gyventi? Ar vaikams pasiseks prisitaikyti prie naujos kultūros? Ar vaikams pavyks išmokti gerai bendrauti anglų kalba, juk ją moka minimaliai? Ar mums vis tik nebus per karšta? Ar mes ten nesirgsime mums nepažįstamomis ligomis? Ar ten bus tinkama sveikatos priežiūra, jeigu mums to reikės? Ar mums užteks pragyvenimui pajamų, kurias esame susiplanavę užsidirbti gyvenant ten?... Ir dar daugybę AR?

Kiekvieną kartą, susidūrus su baime, su jos užduodamais klausimais, prisimename savo pirmą ėjimą per žarijas basomis kojomis. Prisimeni, kaip baimė buvo sukausčiusi tavo kūną, kai tam tikrais momentais norėjai apsisukti ir pasiduoti. Prisimeni, kai baimei neleidai tavęs užvaldyti ir kai padarei taip, kaip pats norėjai. Ir viskas gavosi kuo puikiausiai! Nepasiteisino nei vienas baimės nuogąstavimas. Tada atsiranda jėgų ir pasitikėjimo savimi. Tada darai ir sieki tai, ko visada svajojai. 

Apie gyvenimą egzotiškoje šalyje arba kaip mes paprastai įvardindavome „gyventi ten, kur visada šilta, kur nėra žiemos“, svajojome daugiau nei dešimt metų. Tačiau visada kalbėjome, jog tai bus ateityje. Ir tik prieš tris metus į savo šeimos svajonių knygutę išdrįsome įrašyti šį savo norą. Šiai svajonei įgyvendinti buvo nustatytas terminas - 2017 metų vasaros pabaiga. Svajonė pildosi tik kelių mėnesių paklaida. Ir negi dabar leisime baimei užvaldyti mus? Geriau gailėtis pabandžius, negu visą gyvenimą kankintis su klausimu: „O kaip būtų buvę, jeigu būtume pasiryžę?“

Be autorės sutikimo teksto platinti, kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

* Anthony Robbins "Pažadinkite savyje milžiną". 2009, 311 pus. 

read the rest

Kada paskutinį kartą nieko neveikei?

posted on gegužės 11, 2017 by Žalia Rožė posted in Pozityvios mintys

Šiuolaikinio gyvenimo ritmas: didžiulis darbų, kuriuos turėjai atlikti jau vakar, netrumpėjantis sąrašas, nes vietoj vieno atlikto darbo stoja du nauji, nuolatinis skubėjimas, vidinis jausmas, jog turi nesėdėti vietoje ir kažką daryti, nes už tave niekas nepadarys arba konkurentai tai greičiau padarys. Ir kaip beskubėtum, kiek bedirbtum, kiek bedarytum, vis tiek negali pakeisti situacijos. Ir tu esi ne vienas. Visur, kur pasisuksi, visi žmonės užsiėmę. Užsiėmę vaikai, nes jiems užduota daugybė namų darbų, užsiėmęs sutuoktinis, užsiėmę draugai. Kada paskutinį kartą skambinai draugams tiesiog šiaip? Vis nėra kada, nes esame užsiėmę. Esame įsisukę kažkokiame „užimtumo rate“

Kada paskutinį kartą nieko neveikei?

 
Šį klausimą sau uždaviau, kai vieną dieną sau leidau keliomis valandomis nustoti dirbti ankščiau nei įprasta ir tiesiog pailsėti, pabūti su savimi.
Visų pirma, jautėsi didžiulis diskomfortas prieš visus kitus aplinkinius – bendradarbius, šeimos narius, vaikus. Va jie dirba, mokosi, kažką veikia, o tu – nieko. Veltui gaištamas gyvenimo laikas.
Antra, vidinis noras kažką daryti. Tiesiog visas kūnas, protas nepratęs nieko neveikti. Kaip tai gali būti? Na gal vis tiek, paskaityti kokį straipsnį, sužinoti naujienas, o gal langus išplauti, juk jau pavasaris? Na bent jau pasižiūrėti kas vyksta socialiniuose tinkluose! Ai, bent jau naudingą knygą paskaitysiu...
Trečia, nieko neveikdamas jautiesi didžiausiu tinginiu pasaulyje. Gyvenimas pasidaro nuobodus.
 

Ar nieko neveikti yra blogai? Ar reikia mums panuobodžiauti?

 
Ir štai netyčia randu visai neseną straipsnį, kuriame parašyta: „Įdomu, kad moksliniuose tyrimuose teigiama, kad šio jausmo reikėtų ne vengti, bet jį priimti. Žmogus turėtų atrasti pusiausvyrą tarp aktyvios veiklos ir nuobodžiavimo, jeigu nori, kad jo psichinė būklė išliktų stabili.“* O štai tarp daugybės darbų rutinos telefonai, planšetės, kompiuteriniai žaidimai ir panašūs dalykai mums visiškai nepadeda. Mes jų pagalba nebeturime nei vienos laisvos minutės, kurią galėtume skirti nieko neveikimui, nuobodžiavimui. 
 

Laikas sau

 
Ar pastebėjote, jog po atostogų žmonės tampa kūrybingesni, išsigrynina svajones, išsikelia naujus tikslus? Ir tai todėl, jog jie turėjo laiko nieko neveikti ir šiek tiek panuobodžiauti. Reiškias šiek tiek nieko neveikimo – į naudą mums patiems, šeimai, aplinkiniams bei darbinei karjerai.


Sustokime trumpai akimirkai ir atitrūkime nuo darbų

 
Labai gražūs ir tikslūs publicisto Andriaus Navicko žodžiai: „Laikas sau – labai svarbu. Tai ne egoizmas, bet būtina meilė sau, be kurios ir kito mylėti negalėsime.“ 
Taigi raskime minutę atidėti į šalį ne tik ilgąjį darbų sąrašą, bet ir visus išmaniuosius telefonus, planšetes, kompiuterius. Ar žinote, kas tada gali nutikti? Jūs pailsėsite, atrasite savo kūrybiškas galias. Pradėsite mąstyti visai kitaip. Gal staiga sugalvosite, kaip reikia paprasčiau ir greičiau atlikti darbą iš „ilgojo sąrašo“? Gal apims jus įkvėpimas parašyti eilėraštį, o gal iškepti pagal savo receptą pyragą, gal nutapyti paveikslą? O gal tiesiog pailsėsite, nuslūgs jūsų užkilusios emocijos, būsite linksmesnis, pozityvesnis, kantresnis su vaikais? Būsite tiesiog darbingesnis.
 

Keli patarimai, ką daryti, jog atitrūktum nuo darbų ir minutėlę nieko neveiktum? 

- Padėkime į šalį išmanųjį telefoną, planšetę, kompiuterį ir visus kitus išmaniuosius prietaisus. Siūlau bent vieną dieną per savaitę pasidaryti be išmaniųjų prietaisų DIETĄ. Neskaityti naujienų portalų, nesižvalgyti po socialinius tinklus, nežaisti kompiuterinių žaidimų, o juo labiau nedirbti. 
- Kiekvieną vakarą eiti pasivaikščioti. Nesvarbu kur gyventumėte – mieste, užmiestyje ar kaime, tikrai rasite takelį, kuriuo būtų malonu pasivaikščioti bent 15 minučių. 
- Susitvarkykime garažą (arba kokią kitą mūsų aplinkoje esančią netvarkingą vietą). Tikrai nuobodus darbas. Tačiau nustebsite, kai po tokios nuobodžios veiklos išsivalys visa galva, o darbo rezultatai jus džiugins ilgą laiką.
- Jeigu turite vaikų, praleiskite laiką su jais. Tiesiog žaiskite jų žaidimus, stebėkite juos, pieškite, dainuokite, šokite su jais net jeigu ir nemokate.
- Kada paskutinį kartą dėliojote galvosūkį PUZZLE? Imkitės darbo – bent 1000 detalių PUZZLES. Pamatysite – tai daug geresnis užsiėmimas, nei naujienų portalų skaitymas apie ekonomiką, verslą, kriminalinius nusikaltimus, žvaigždžių gyvenimą.
- Užsiveskite užrašų knygutę, kur galėtumėte rašyti savo mintis. Tai bus naudingiau jums, nei dalintis socialiniuose tinkluose apie tai, ką valgėte šį rytą.
- Tiesiog pamiegokite. Tikrai tikiu, jog daugeliui, kaip ir man, trūksta miego. Ar žinojote, jog 15 minučių pietų miego „perkrauna“ galvą, žmogus jaučiasi darbingesnis, pagerėja jo atmintis.

Taigi leiskime sau pailsėti ir atrasti būdų neužimti savo smegenis tariamomis pramogomis. Pajuskite tikras gyvenimo verbybes.

Tai mano atrasti būdai, kaip atitrūkti nuo kasdieninių darbų, įtampos. Jeigu turite daugiau pasiūlymų, laukiu komentaruose.
 
 
* http://priekavos.lt/irodyta-nuobodziauti-gali-buti-naudinga/

Be autorės sutikimo teksto platinti bei kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.
 

read the rest

Kas Jums yra šeima?

posted on balandžio 20, 2017 by Žalia Rožė posted in Šeima

Velykų rytą džiaugiausi, jog turiu ŠEIMĄ. Kai esame visi septyni kartu – jaučiu mūsų ŠEIMOS tvirtybę, pilnumą, tą išbaigtą jausmą, jog visos tavo širdies dalelės vietoje. Nepaprastas jausmas, kai žinai, jog kiekvienu šeimos nariu gali pasitikėti, gali rasti supratimą, ramybę, džiaugsmą. Žinai, jog net staiga įsižiebus kivirčui, jis bus bus „užgesintas“ apsikabinimais ir bučiniais.

Dažnai manęs klausia, kodėl keliaujame su vaikais, o dažnu atveju su tėveliais ir seserimi? Kodėl šventės, išvykos, laisvas laikas yra kartu su šeima? O kaip gi kitaip, jeigu ne su jais? Jeigu visi kartu būdami jaučiamės geriausiai.

Būti kartu visai šeimai, mūsų giminėje yra didelė vertybė. Mano abudu seneliai mirė, kai aš buvau dar visai maža. O abidvi močiutės su mumis gyveno iki šių dienų. Abidvi sirgo gana sunkiomis ligomis, abidvi teko slaugyti, prižiūrėti, rūpintis. Mano tėveliai, mūsų visa šeima visada buvo kartu iki paskutinės jų gyvenimo minutės. Nebuvo net minties perkelti gyventi į senelių namus ar išvažiuoti kur nors gyventi kitur. Visada buvo stiprus jausmas, jog turime būti kartu.

Turėti ŠEIMĄ – tai būti meilės dalimi, kurią gausi ir kurią dalinsi likusį savo gyvenimą. Meile, kuri šeimos gyvenime yra svarbiausia. Ji padeda įveikti visus sunkumus, su kuriais tenka susitikti gyvenime. Visada gali pasiguosti skausmais, išgyvenimais bei pasidalinti džiaugsmais ir pasiekimais. Tai žmonės, kurie tave supras, kurie patars, padės, be pavydo kartu pasidžiaugs.

Šeimos meilė – tai pagrindinis gyvenimo variklis, pasitikėjimo savimi šaltinis. Mylėkite savo šeimą, būkite kuo daugiau kartu, keliaukite kartu, juk namai, šeima ne ten, kur jūsų pastogė, o ten, kur visi šeimos nariai kartu. Net jeigu tai būtų po tiltu. 

 

Be autorės sutikimo teksto platinti, kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

read the rest

All for Joomla All for Webmasters