Menu

Mokykla Filipinuose

posted on kovo 22, 2018 by Žalia Rožė posted in Šeima

Pažindinomės, jaukinomės, pratinomės, mokėmės, rinkom savo mintis apie naujai pradėtą lankyti mokyklą Filipinuose, Bohol saloje. Kartu su vaikais dalinames savo mintimis ir išgyvenimais.

Mokyklos užsienyje, Filipinuose, Bohol saloje pasirinkimas

 
Panglao, Bohol salų užsieniečių šeimos praktiškai renkasi iš dviejų mokyklų, į kurias leisti savo vaikus mokytis. Jos abidvi yra privačios ir diegia kažkiek kitokią mokymo sistemą, nei paprastai valstybinėse mokyklose. Labai panašiai kaip ir Lietuvoje – mažesnis iki šešiolikos vaikų klasės (dažniausiai jos būna net per pusę mažesnės), kreipiamas didesnis dėmesys į vaikų pomėgius, skatinamas kūrybiškumas.

Turėjome rinktis iš dviejų mokyklų – Prodigy Discovery Playschool ir Bohol Child Head Start. Nuo Panglao salos - mūsų namų, antroji mokykla buvo arčiau. Taip pat pamatėme, jog pirmoji mokykla netoli dabartinio oro uosto (netrukus šį oro uostą uždarys) bei mieste. O pasibaigus pamokoms, nuo jos susidaro nemažos spūstys. Taigi vienareikšmiškai pasirinkome antrąją mokyklą Bohol Child Head Start. Ji yra tik penkiolika minučių kelio nuo mūsų dabartinių namų bei nesusidaro jokių kamščių vežant ir atvežant vaikus į/iš mokyklos. Rudenį kelsimės gyventi į kitus namus bei bus atidarytas oro uostas Panglao saloje, kurioje mes gyvename. Taigi kitais mokslo metais situacija gali pasikeisti.



Kalbant apie mokyklų pasirinkimus, prieš kelias dienas pamatėme plakatą, jog yra atidaroma nauja Montessori mokykla Panglao saloje, netoli namų, kuriuose planuojame gyventi nuo rudens. Kadangi tai nauja mokykla, kaip ir priklauso, planuojama pirmus metus mokyti priešmokyklinukus ir pirmos - trečios klasės vaikučius. Tas mums nėra labai gerai, nes mūsų vyresnioji duktė kitais mokslo metais bus šeštokė. O taip norisi, kad vaikai lankytų tą pačią mokyklą.
 
Tiek šios dvi privačios, tiek ir visos kitos čia esančios mokyklos, paremtos amerikietiška mokymo sistema – privalomas skautų būrelis, IQ testai. Pavyzdžiui, tik atėjus naujam vaikui į mokyklą, iš karto yra duodami IQ testai. Taip buvo ir mūsų vaikams. Vyresnioji duktė anglų kalbą šiek tiek jau buvo pramokus Lietuvojei, tačiau sūnus mokėjo tik kelis žodžius. Buvo labai įdomu, kaip jis jį išlaikys, kai nesupras, ko iš jo norima. Tačiau, didelei mūsų nuostabai, abudu vaikai testus išlaikė gerai ir abudu surinko daugiau nei vidutiniškai pagal savo amžių taškų.
 

Bohol Child Head Start mokykla

 
Bohol Child Head Start mokyklą lankome jau trečias mėnuo ir esame patenkinti savo pasirinkimu. Beje, liko paskutinės dienos mokykloje šiais mokslo metais, nes mokslo metai Filipinuose baigiasi balandžio pradžioje. Prasideda taip vadinamos vasaros atostogos iki birželio pradžios. Vietiniai gyventojai sako, jog balandis – gegužė yra karščiausi mėnesiai, todėl vaikų atostogos yra būtent tokiu laiku. Tiesą sakant, tai labiausiai mūsų šeimai nepatinkantis dalykas Filipinuose, nes planavome Lietuvos vasaros laiku atvykti aplankyti Lietuvą.
 

Priešmokyklinė (preschool) grupė Filipinuose

 
Sūnus Vakaris pradėjo lankyti priešmokyklinę klasę. Visa dienos veikla pasideda nuo 8.00 val iki 11.30 val. Per tą laiką jie ne tik pasimoko, bet ir užkandžiauja bei išeina į mišką pasivaikščioti. Veikla miške mūsų sūnui yra labai svarbi. Tris metus Lietuvoje lankėme darželį „Šviesos slėnis“ ten Vakaris valandų valandas praleisdavo lietuviškame miške, nepaisant koks oras. Taigi, miške sūnus jaučiasi labai gerai ir karstytis ant medžių, jam yra būtina.

Be miško lankymo jie vis tik turi daug mokytis. Kada jie viską suspėja? Mokosi gana stipriai ir daug. Žinių patikrinimo testai būna praktiškai kas savaitę. Kokius dalykus jie mokosi:

  • Matematika – skaičiuoja, sprendžia uždavinėlius iki dvidešimties.
  • Filipinų kalba – mokosi žodžius.
  • Anglų kalba – mokosi dalykus, kaip HIS HER, WE THEY, kas yra veiksmažodis, juos rasti ir pažymėti tekstuose.
  • Skaitymas – vaikai mokosi rišliai garsiai skaityti angliškas knygeles.
  • Gamta – gyvūnai, kokie jie yra, kur jie gyvena, jų kūno dalys. Viskas anglų kalba, tačiau turint galvoje, jog gyvūnai, apie kuriuos mokosi sūnus nėra mums visiškai įprasti (aštuonkojai, kalmarai, kriauklės, tam tikros rūšies karvutės – carabao, kirminai, driežai ir pan.), yra ką pasimokyti. Kartais ir azijietiškas – filipinietiškas požiūris į tam tikrus dalykus, mus pačius „išmuša iš vėžių“. Pavyzdžiui, balandis – mūsų sūnus teste pažymėjo, jog tai laukinis gyvūnas, tačiau tai buvo klaida – balandis yra naminis gyvūnas (pet).
  • Kompiuterių klasė – mokosi rinkti word‘o programa tekstus. Griežtai žiūri į didžiąsias raides, tinkamus tarpus po ženklų padėjimą.
Taip pat spėja kažką iškarpyti, nupiešti, nuspalvinti ir darbelių namo parnešti.
 

Vyresnės klasės

 
Duktė Smiltė pradėjo lankyti penktą klasę. Pirmas tris savaites, jos žodžiais tariant „voliojam durnių“. Dukra turi su kuo palyginti, nes paskutinėse pradinėse klasėse Lietuvoje tikrai turėjo „paprakaituoti“. O ir mokindamasi Vilniaus Ozo gimnazijoje nuotoliniu būdu tenka tikrai nemažai laiko skirti, jog viskas būtų laiku padaryta ir atsiskaityta.

Kokius dalykus mokoksi Smiltė:
 
  • Matematika – dažnai pasitaiko dalykų, kuriuos jau mokinosi Lietuvoje, bet ir yra naujų dalykų, kuriuos visai įdomu sužinosi.
  • Anglų kalba – mokosi taisykles, atlieka užduotis, rašo tekstus. Mokosi labai panašiai, kaip Lietuvoje mokykloje.
  • Filipinų kalba – nuo šių pamokų Smiltė kaip ir atleista. Būna šalia ir dažniausiai klausosi, kaip klasė diskutuoja kokiomis nors temomis.
  • Filipinų istorija – dėstoma irgi vietine kalba. Mokytoja Smiltei viską išverčia, todėl pakankamai įdomiais dukra pažindinasi su Filipinų istorija. Dažnai per šias pamokas stato spektakliukus, vaidina istorinius įvykius. Smiltė dažniausiai būna ispanė.
  • Mokslas, gamta – mokosi apie elektrą, žaibus, taifūnus, žemės sudėtį, žvaigždes, mėnulį. Šio dalyko pamokos ir mums – tėvams gana įdomios. Tiek daug informacijos apie taifūnus, jų rūšis,kokių lygių būna, ką kiekvienu atveju reikia daryti, kaip jiems pasiruošti ir panašiai niekur kitur nerasi.
  • Menai ir sveikata – muzika, dailė, kūno kultūra bei sveikatos pamokos viename. Žaidžia judrius žaidimus, piešia, mokosi fotografuoti, filmuoti.
  • Kompiuterių klasė – mokosi dirbti exel‘iu, powerpoint‘u, word‘u. Ruošia pristatymus, skaičiuoja, rašo.
  • Etika/tikyba – čia viename. Mokosi apie Dievą, kaip būti geras, ką reiškia geras elgesys.
  • Namų mokslas (home education) – tikriausiai panašiai kaip mūsų kažkada buvę „darbai“, dabar vadinasi „technologijos“. Čia mokosi gaminti valgyti (nuotrauka iš mokyklos, kai vaikai visą dieną gamino valgius, vėliau laukė tėvų ir juos vaišino), skaičiuoja šeimos biudžetus, diskutuoja kaip reikia taupyti. Sodina ir augina daržoves.


Po pamokų vyksta užklasinė veikla. Kažkur vežti vaikų į kitą miesto vietą nereikia. Viskas vyksta po vienu stogu. Vyksta šokių, menų, muzikos, sporto užsiėmimai. Kai kurie būreliai įeina į programą ir yra nemokami, už kai kuriuos reikia mokėti papildomai.
 
Reiktų paminėti, jog čia vadovėliai yra gana didelio formato ir pakankamai sunkūs. Kai pirmą kartą pamatėme su kokiomis kuprinėmis atvažiuoja vaikai, nepatikėjom jog ten tik vadovėliai. Tada buvo pirmadienis, galvojom, jog gal kai kurie vaikai atvyksta iš kur nors toliau ir nuo pirmadienio iki penktadienio čia tiesiog gyvena. Tačiau mes klydome – tose kuprinėse jie vežasi vadovėlius. Reikia pamatyti, kaip pirmokėlis „tempia“ tokią kuprinę ant ratukų. Čia kitokios kuprinės, be ratukų būtų nepakeliamos vaikams.


 

Apie mokyklos tradicijas

 
Kiekvieną pirmadienio rytą (jeigu nelyja) visa mokykla dalyvauja vėliavos kėlimo ceremonijoje. Gieda Filipinų Respublikos himną. Iškelia garbingai vėliavą. Mokyklos direktorės pavaduotoja pasako kalbą, pasveikina su prasidėjusia savaitę, palinki gerų mokslų, papasakoja, kas laukia ateinančią savaitę. Na o vėliau visi draugiškai pašoka pagal gana garsiai įjungtą muziką.

Kiekvieną penktadienį, po pamokų, vysta vėliavos nuleidimo ceremonija. Labai panaši į pirmadienio.

Filipiniečiai labai religingi. Tas jaučiasi kiekviename jų gyvenimo žingsnyje. Taip pat ir mokykloje mokslo diena, pamokos, renginiai, tėvų susirinkimai prasideda malda. Tai ne kažkokia speciali malda, o tiesiog iš širdies pasakyta padėka ir prašymas palaiminti šią dieną, renginį, susirinkimą.
 

Vaikų lūpomis

 
Vaikų paklausus, kas patinka šioje mokykloje, jų atsakymai buvo tokie:

Smiltė:

  • Patinka mokytojos. Net nesijaučia, jog jos yra mokytojos. Atrodo, jog tai draugės, su kuriomis gali net tiesiog pasikalbėti arba pažaisti žaidimus, „padurniuoti“.

  • Patinka įdomūs mokomieji dalykai, kurių nebuvo Lietuvoje. Pavyzdžiui, kompiuterių klasė, augalų sodinimas, šeimos biudžetavimas.

Vakaris:
 
  • Patinka, kad turiu draugų ir einam į mišką.

Paklausus, kas nepatinka, sulaukėme tokių atsakymų:

Smiltė:
 
  • Nepatinka mokyklos maistas. Jis visas filipinietiškas, dažnai kartojasi ir jau atsibodo.

  • Nepatinka, jog visą dieną klasėje veikia kondicionierius. Šalta, priplėkę, užsistovi kokie nors kvapai.

  • Nepatinka, jog kartais mokytojos bekalbėdamos angliškai, dažnai įterpia filipinietiškų žodžių, lyg niekur nieko. O aš nesuprantu.

Vakaris:
 
  • Nepatinka, jog per mažai būnam miške. Tik nueinam, sekundę pabūnam ir vėl einam mokytis.

  • Nepatinka, kai vaikai mane erzina, noriu mokytojai pasiskųsti, bet nežinau kaip. Trūksta anglų kalbos žodžių.

Paklausus mūsų – tėvų, apie šią mokyklą nuomonės, atsakytume taip:

Kai Lietuvoje abudu vaikus turėdavome vežti į du skirtingus Vilniaus kraštus (vieną į darželį, kitą – į mokyklą), kai reikėdavo atstovėti ištisas valandas kamščiuose, kai vaikų būreliai po pamokų būdavo „išmėtyti“ po įvairias Vilniaus vietas – mes čia Filipinuose viską turime po vienu stogu. Ir mums tas labai patinka! Tai labai savanaudiškas požiūris, bet manome jog vaikams čia yra gerai. Klasės mažos, mokytojai skiria daug dėmesio. Mokykla yra nedidelė, su uždaru kiemu, uždara bendruomene. Aišku, sunku priimti pasikeitimus, susirasti greitai draugų. Juk viskas vyksta ne gimtąja lietuvių, o anglų kalba. Negali visko išsakyti, ką norėtum. Be to čia vaikai yra šiek tiek kitokie. Dar nepažįsti jų kultūros, dažnai būna nedrąsu juos užkalbinti, o jiems - mus. Todėl adaptacija, tikrų draugų paieška nevyksta sparčiai.



Mokosi kažko naujo, ko nebūtų studijavę Lietuvos mokyklose. Sparčiai mokosi anglų kalbos. Išmoksta prisitaikyti prie aplinkos ir pažinti kitas kultūras.

Vienintelis dalykas, kuris mums vis kliūna, tai kiekviename mokyklos organizuojamame renginyje, susibūrime jaučiasi lengvas „bardakėlis“. Čia tikriausiai taip įprasta pas filipiniečius. Tikriausiai jų toks gyvenimo būdas. Pavyzdžiui, vėliavos pakėlimo ceremonija. Lyg ir turėtų būti „atšlifuotas“ dalykas, nes vyksta kiekvieną pirmadienį, tačiau visą laiką toks jausmas, jog pirmą kartą. Tai mikrofonai neveikia, tai ne tą muziką įjungia, tai kažkas kažkur neaišku dėl ko laksto. Vaikai surikiuoti stovi. Atsibosta, pradeda žaisti...

Aišku, tai nėra Green School Balio saloje, kur vis dar turime svajonę, bet kelis metus joje pasimokyti.

Be autorės sutikimo teksto platinti bei kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

read the rest

Automobilio paieška, įsigijimas, registravimas Filipinuose

posted on vasario 01, 2018 by Žalia Rožė posted in Patarimai keliaujantiems

Kraustydamiesi gyventi į Filipinus, planavome iš karto įsigyti motorolerį bei automobilį. Motorolerį įsigijome gana greitai - pirmą Filipinuose gyvenimo savaitę. Su automobiliu buvo šiek tiek sudėtingiau. Čia nebuvo autoplius internetinio portalo, kur galėjai paprastai išsirinkti patinkantį automobilį, jį apžiūrėti ir nusipirkti. Pradžioje reikėjo išsinagrinėti kokius automobilius pardavinėja mūsų gyvenamojoje saloje (Bohol, Panglao), kokios kainos ir apskritai kokia automobilio markė musų šeimai tinka, nes Azijoje automobilių markės skiriasi nuo Europos.

Kol nagrinėjomės automobilių rinką Filipinuose, mums taip patiko važinėtis motoroleriu, jog vienu metu jau planavom vis tik nepirkti automobilio, o įsigyti antrą motorolerį, jog galėtume visa šeima keturiese keliauti po salą. Tačiau vis tik apsvarstėme, jog vaikams bus patogiau, saugiau važiuoti su mašina, o ir Filipinuose būna lietaus sezonų, nusprendėme antro motorolerio nepirkti.
 

Automobilio paieška

 
Pradėjus mūsų šeimai ieškoti automobilio, supratome keletą esminių skirtumų su Lietuva:
  • dauguma parduodamų naudotų automobilių yra 1-3 metų senumo;
  • su labai maža rida 5-10 tūkstančių kilometrų;
  • pasitaiko ir senesnių nei trijų metų automobilių, tačiau mums pasirodė protingiau pirkti 2 metų automobilį su gamintojo garantija už pusę naujo automobilio kainos su 14.000 kilometrų rida; 
  • Filipinuose nėra jokio patogaus portalo, kuriame automobiliai būtų surašyti pagal metus, kategorijas, variklius, ir panašiai. Automobiliai čia perkami ir parduodami facebook grupėse, dedant įrašus ir nuotraukas. Taigi teko jungtis prie tokių grupių;
  • azijietiškų automobilių markės ne tokios pačios, kokios yra įprastos Europoje.

Auto skelbimai Filipinuose

 
Filipiniečiai nesivargina daryti kokybiškų automobilio nuotraukų. Praktiškai visi skelbimai tik su viena neryškia nuotrauka, daryta telefonu. Nuotraukoje matosi tik automobilio dalis (sėdynė, stogas, durelės arba priekinis stiklas). 

Automobilio aprašymas visiškai skiriasi nuo mums lietuviams įprasto auto aprašymo. Labiausiai skelbimuose akcentuojamas šaltas kaip ledas (ice cold) kondicionierius, registracijos galiojimo pabaiga ir miestas, kuriame automobilis parduodamas. Tokias „smulkmenas“ kaip kuro tipas, variklio tūris, tikslus modelis, gamybos metai, rida ir panašiai, tenka aiškintis asmeninėmis žinutėmis.
 

Automobilių pasirinkimas

 
Didžiausias parduodamų automobilių pasirinkimas yra Maniloje arba Cebu. Pasirinkome pastarąjį miestą, kadangi automobilio gabenimas jūra iš Manilos į Bohol užtruktų apie 24 valandas ir kainuotų trečdalį automobilio kainos. 

Taigi mėnesį “pasėdėjus” Cebu facebooko grupėse ir susitarus dėl automobilių apžiūrų su 6 pardavėjais, ankstų rytą išplaukėme keltu į Cebu. Po 1,5 valandos plaukimo, pasiekėme Cebu uostą (didžiausią Cebu salos miestą). Išlipus iš kelto pasitiko gausybė „taksistų“ tačiau nutarėm pėstute nueiti toliau nuo uosto ir išsikviesti Uber. Reiktų paminėti kad Uber tikrai verta naudotis Cebu, kadangi kelionės kainos tikrai geros, 2-5 EUR už važiavimą nemažais atstumais, jokios galimybės apgauti ir jokių grynų pinigų.

Apžiūrėję kelis automobilius, supratome, kad filipiniečių supratimas apie automobilius „be gedimų“ yra kitoks nei mūsų. Perdažyti automobiliai, į dausas šviečiančios lempos, lendantys pirštai tarp variklio dangčio ir sparno vienoje pusėje, važiuojant tiesiai vairas pasisukęs 90 laipsnių kampu ir panašiai - jiems yra normalus dalykas. Parodžius šiuos automobilio defektus, jie net pyksta. Kai pasakai, kad automobilio nepirksi, nes jis daužtas ir nekokybiškai sutvarkytas. 

Vėliau sulaukėme keletą asmeninių žinučių per facebook‘ą su priekaištais, kodėl nepirkome automobilio. Kodėl be reikalo gaišome jų laiką, o pagal mūsų reikalavimus, turėtume pirkti naują automobilį salone. Nepaisant to, pavyko rasti puikios būklės automobilį, kurį pardavinėjo bankas, nes savininkė neišgalėjo mokėti lizingo įmokų ir atidavė automobilį bankui, atsisakydama pradinės įmokos.



Automobilio pirkimas

Apžiūrėję ir sutarę pirkimo sąlygas, palikome avansą. Pasirašėme rezervavimo sutartį ir išvykome atgal namo į Panglao, nes automobilio gabenimui į kitą salą reikėjo notarinės sutarties. Pas notarą reikia registruotis iš anksto.

Grįžę po kelių dienų į Cebu, pasirašėme notarinę sutartį ir už 1.200 pesų (29 eurai) parsigabenome keltu automobilį į Bohol. Patarimas - jei kelsitės su automobiliu iš Cebu į Bohol, naudokitės FastCat paslaugomis, jie plaukia iš Cebu į Tubigon miestą.

Kadangi automobilis buvo lyg ir garantinis, nusprendėme nuvaryti į Bohol gamintojo atstovybę pakeisti tepalus ir įsitikinti dėl tos garantijos. Atstovybėje pasitiko maloniai, priėmė be išankstinio užsirašymo ir per 2 valandas atliko pilną aptarnavimą (pakeitė tepalus, filtrus, išplovė ir nupoliravo išorę,  išsiurbė vidų) už 85 EUR. Kitas aptarnavimas bus po 7.500 km. (tikriausiai dėl mažų atstumų ir karšto klimato).
 

Automobilio registracija ir jos atnaujinimas

 
Filipinuose naujas automobilis įregistruojamas trims metams, vėliau registraciją reikia atnaujinti kas metus, nusipirkti draudimą, atlikti techninę apžiūrą ir gauti naujus registracijos dokumentus LTO (Land transportation office). Visa tai kainuoja apie 85 eurai metams.

Reiktų paminėti vieną įdomų dalyką - naujo automobilio bei motorolerio registravimas užtrunka apie 4-5 mėnesius. Didžioji dalis jų gatvėse važinėja su numerio ženklu su užrašu „For Registration“. Vėliau automobilis įregistruojamas. Jam suteikiami registracijos lipdukai, kurie klijuojami ant priekinio ir galinio stiklo, tačiau valstybiniai numeriai dar neišduodami. 



Po 3 mėnesių automobiliui paskiriami valstybiniai numeriai, tačiau jie įrašomi tik registracijos liudijime. Pačius numerius savininkas pasigamina pats (užrašo ranka, arba pasigamina pas privačius gamintojus gražesnę kortelę). Tikrų, metalinių, valstybinių numerių čia tenka laukti metus ir daugiau. 
Dar viena įdomybė - paskutinis valstybinio numerio skaičius parodo kurį mėnesį reikia atnaujinti automobilio registraciją, o priešpaskutinis – kurią mėnesio savaitę. Mūsų filipinietiško automobiliuko numerių skaičiai ABN6001. Taigi registraciją privalom atnaujinti paskutinę sausio savaitę. Tačiau galima tai atlikti ir ne anksčiau kaip mėnuo iki šio termino.

Išvada viena – lietuviški įgūdžiai, išugdyti perkant automobilius, labai praverčia ir Filipinuose perkant automobilį ;)

read the rest

Kalėdos Filipinuose

posted on gruodžio 21, 2017 by Žalia Rožė posted in Pozityvios mintys

Vos tik išlipus iš lėktuvo Filipinuose, Maniloje, lapkričio pradžioje, mus pasitiko nupuoštas kalėdinėmis dekoracijom oro uostas. „Atvažiavom į Kalėdas“ – pirma mintis, atėjusi į galvą. Palikus Lietuvą, kalėdinės dekoracijos buvo dar tik pradėtos traukti iš spintų, o čia jau viskas papuošta! Tačiau tai buvo tik kelios minutės Kalėdinio pajautimo. 

Išėjus iš oro uosto ir blokštelėjus nemenkam karščiui, supratome, jog atvažiavome ne į Kalėdas, o vis tik į pačią tikriausią vasarą. 
 

Kalėdinės dekoracijos Filipinuose

 
Kiekvieni namai, kiemelis, parduotuvės, bažnyčios išpuoštos Kalėdomis. Čia apstu dirbtinių eglučių, girliandų, šviečiančių lempučių, šviečiančių bei blizgančių žvaigždžių. Parduotuvėse skamba kalėdinė muzika – Spraktukas, Let it snow ir panašiai. Prekybos centrai užkišti žmonėmis. Na lyg ir tikros Kalėdos – visai kaip ir Lietuvoje. Visi skuba, lekia, perka dovanas.
 

Kitokios Kalėdos

 
Mūsų šeimai vis tik šiemet kitokios Kalėdos. Gyvename lėtoje vasaroje. Ištrūkę iš greito gyvenimo tempo, nenorime niekur skubėti. Iš kitos pusės, neturime kur skubėti. 

Persikėlimas gyventi į Filipinus, mūsų šeimos gyvenimą apvertė aukštyn kojom ne tik gyvenamosios vietos prasme, bet ir gyvenimo vertybių prasme. Jeigu iki to laiko gyvenome tvirtai po kojomis jausdami savo susigulėjusias gyvenimo vertybes, šiuo metu, mes jų ieškome iš naujo.

Gyvendami Lietuvoje, kiekviena mūsų gyvenimo minutė būdavo suplanuota ir užimta. Tiek mūsų suaugusiųjų, tiek mūsų vaikų. Filipinuose gyvename be jokio dienos, savaitės ar mėnesio plano. Tiesiog gyvename šia diena, kuri priklauso nuo to, koks oras, kokie bus sutikti žmonės, koks vidinis jausmas, nuotaika, ar bus internetas, ar ne, o gal iš viso nebus elektros. Gyvename tokiu neįprastu ritmu ir atsargiai savęs klausi – „ar nepasiilgai to beprotiško kalėdinio šurmulio Vilniuje?“ Viduje išgirsti atsakymą – NE.

Kraustydamiesi supratome, jog žmogus yra daiktų vergas. Visko norisi, visko reikia. Kuo daugiau matai parduotuvių lentynose, kuo daugiau matai aplinkui žmones perkančius, įsilieji į tą srautą ir pradedi visko norėti, net neklausdamas savęs, ar to tikrai reikia? Namai nuo daiktų pasidaro per maži, pradedi dairytis didesnių namų. Didesniems namams reikia daugiau darbo ir pinigų.

O iš tikrųjų žmogui reikia labai nedaug. Mūsų visų keturių plius augintinio daiktai sutilpo tik į tris lagaminus ir kelias kuprines. Ar gyvendami Filipinuose ko nors pasigedome, ką palikome Lietuvoje? Visiškai ne! Taigi dabar, būdami Kalėdų Seneliais, prieš perkant vieną ar kitą dovaną savo artimiesiems, savęs paklausiame: „ar tikrai tas daiktas bus reikalingas?“, „ar jis žmogui suteiks ilgalaikį džiaugsmą?“, „ar tai nebus vienas iš daugelio vaiko žaislų, kuriuo pasidžiaugs savaitę, o paskui tik užpildys vietą žaislų dėžėje?“

Kalėdų dovanų rinkimas šiais metais yra ramus ir gerai apgalvotas. Iš tikrųjų galima tik pasidžiaugti, jog Lietuvoje yra stipriai išplėtota elektroninė prekyba. Nupirkti bet ką, supakuoti ir išsiųsti ten, kur reikia – tą galima padaryti esant bet kuriame pasaulio kampelyje. Jokių eilių, kamščių, nervinimosi.

Taigi Kalėdos mūsų šeimai Filipinuose tikrai kitokios nei paprastai – šiltos, lėtos, ramios, labiau išjaustos ir išgyventos. O kokios Kalėdos Jūsų?

Be autorės sutikimo teksto platinti bei kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.
 

read the rest

Kaip užsidirbti gyvenant Filipinuose? 

posted on gruodžio 14, 2017 by Žalia Rožė posted in Patarimai keliaujantiems

Sulaukiame daug laiškų, žinučių su užklausomis, kaip užsidirbti Filipinuose pinigų? Ar galima rasti čia darbo? Kokie atlyginimai? Ką galima veikti, jog galima būtų pragyventi?

Filipinuose gyvena virš 100 mln. gyventojų. Vidutinės šeimos pajamos sudaro apie 400 eurų per mėnesį. Minimalus atlyginimas Filipinuose 5 eurai per dieną. Kaip ir Lietuvoje, pragyvenimo lygis ir kainos įvairiose Filipinų regionuose labai skiriasi. Nedarbo lygis yra apie 6 %. Žiūrint į šiuos skaičius akivaizdu, kad mums užsieniečiams būtų sunku rasti vietos darbo rinkoje arba orientuoti savo verslą į vietinę rinką

Pastebėjome, kad vietiniai gamintojai, importuotojai bei paslaugų tiekėjai prisitaikė prie mažų Filipiniečių pajamų ir viską fasuoja ir parduoda labai mažais kiekiais, po 5-10 gramų (riešutai, traškučiai, skalbimo milteliai). Taip pat įvairūs vaikiški žaidimų automatai bei savitarnos motorolerių plovyklos kainuoja 5 pesus (10 euro centų), tačiau veikia labai trumpą laiką.

Vietinės valgyklėlės (bliūdinės), kurios orientuojasi į vietinius gyventojus, maistą parduoda po 20 pesų (30 euro centų) už bet kokio maisto porciją. Ar tai būtų ryžiai, daržovės, mėsa, sriubos dubenėlis, už kiekvieną atskirai po 20 pesų. Mūsų šeima tokioj valgykloj sočiai pavalgo už 180 pesų (3 eurai).
 

Taigi, iš ko gyvena užsieniečiai Filipinuose?

 
Dauguma mūsų sutiktų užsieniečių (europiečiai, amerikiečiai, australai) pajamas gauna savo šalyje. Tai būtų internetinė prekyba, nekilnojamojo turto nuoma, laisvai samdomi darbuotojai, kurie dirba internetu. 

Taip pat didelė dalis užsieniečių Filipinuose investuoja turistinėse zonose į turistų aptarnavimo sritis, tokias kaip restoranai, viešbučiai, resort‘o tipo gyvenamieji kvartalai. Investuoti čia apsimoka, nes turizmas Filipinuose klesti ištisus metus. 

Filipinuose yra virš 7.000 salų, tačiau labiausiai turistų pamėgtos ir lankomos yra Bohol, Panglao, Boracay, Palawan, Cebu salos. Šiose salose užsieniečiai investuoja į nardymo paslaugų, restoranų, viešbučių verslus. Pastebėjome, kad net ir atokioje vietoje atsidarę restoranai gaminantys skanų maistą labai greitai tampa populiarūs ir staliuko be rezervacijos rasti būna sunku. Taigi, jeigu mokate skaniai gaminti, tikrai rasite savo vietą šioje rinkoje.

Užsieniečių valdomuose restoranuose kainos labai panašios kaip Lietuvos picerijose – mūsų 4 asmenų šeima pavalgo už 1.200 – 1.500 pesų (apie 20 – 25 eurus)
 

Investavimas į nekilnojamą turtą Filipinuose

 
Šiuo metu „ant bangos“ nekilnojamojo turto Filipinuose pirkimai - pardavimai. Užsieniečiai perka namus, juose gyvena arba nuomoja kitiems užsieniečiams bei turistams.

Paskaičiavime, jog nekilnojamojo turto atsipirkimo metinė grąža yra 20 % ir daugiau (priklausomai ar nuoma ilgalaikė ar trumpalaikė). 

Viešbučių verslas Filipinuose klesti, kambarių kainos svyruoja nuo 50 iki 350 eurų nakčiai. Sezono metu užimtumas yra praktiškai 100 % (gruodis – balandis), ne sezono metu 60 % (gegužė – lapkritis).

Įsigyti vieno miegamojo apartamentus su svetaine ir virtuve naujos statybos projekte su pilna apdaila, aptvertoje teritorijoje su baseinu netoli jūros galima už 40 - 50 tūkstančių eurų. Sezono metu juos pavyks išnuomoti už 55 - 60 eurų už parą, ne sezono metu - už 40 eurų. 

Nesunku paskaičiuoti, jog metinės pajamos bus:

55 eurai x 30 dienų x 5 mėnesiai 
Plius
40 eurų x 7 mėnesiai x 30 dienų x 0,6 procentų užimtumas 
Viso 8.250 + 5.040,00 = 13.290 EUR. 
Metinė grąžos norma 13.290 / 45.000 = 29 %. 

Atskaičius įvairius administracinius ir komunalinius mokesčius lieka ne mažiau kaip 20 %. Nereikia pamiršti ir apie papildomas paslaugas užsieniečiams turistams kurias galima pasiūlyti: transporto nuoma, maitinimas, ekskursijos.

Nepamirškite, jog užsieniečiai čia dirbti negali, tačiau gali gauti pajamas iš nuosavybės nuomos: nekilnojamojo turto, transporto nuoma.

Jeigu norite gyventi tokioje šalyje kaip Filipinai, investuoti ir/ar turėti kur bent šaltas Lietuvos žiemas praleisti šiltai, rašykite Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. arba Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. 

read the rest

Pirmas mėnuo Filipinuose

posted on gruodžio 07, 2017 by Žalia Rožė posted in Kelionės

Praėjo pirmas mėnuo, kai mes lietuvišką artėjančią žiemą iškeitėme į vasariškus Filipinus. Nors jau mėnuo, bet vis dar jaučiamės naujokais. Viską naujai atrandame, prisitaikom prie naujų gyvenimo sąlygų, mėgaujamės šiluma, šilta jūra, nepaprasto skanumo vaisiais bei lėtesniu gyvenimo tempu.


Ką naujo ir įdomaus atradome, patyrėme per šį laikotarpį?

 
1. Black out. Taip vadinamos dienos, kai atjungiama visoje Bohol saloje elektra. Tada nedirba restoranai, namie vakare tamsu, tačiau visai įdomu. Sutemus, vietiniai susėdę kiemuose lauželius kūrena, šnekučiuojasi. Per mėnesį mums tokius Black out‘us teko išgyventi jau du. Tada visiškai pasijauti viduryje kaimo, arčiau gamtos – gera proga visiškai „atjungti“ galvą nuo visko – neveikia nei televizoriai, nei internetas. 

2. Motoroleris. Tikrai net negalėjome pagalvoti, jog mums patiks važinėtis motoroleriu. Važiuoji, vėjas plaukus kedena, kūną vėsiną. Nuvažiuoji iki vietinio turgelio ir atgal – o galva išpūsta nuo visokių minčių. Tikras filipinietiškas gyvenimo būdas.

Planavome pirkti motorolerį ir nedidelę mašiną. Pavažinėjus kelias savaites su motoroleriu, pradėjom svarstyti, jog gal neperkam mašinos, o vietoj jos antrą motorolerį. Na bet kadangi mūsų šeimoje du vaikai, kuriems būtų patogiau keliauti mašina, vis tik jau vėl dairomės mašiniuko. 

3. Internetas. Atrodytų kam tas internetas Filipinuose? Gal kelioms savaitėm atvykusiems turistams jis ne pirmoje vietoje. Tačiau mes čia bandom gyventi ilgesnį laiką, dirbam ir mokomės nuotoliniu būdu - internetas yra labai svarbus. Dar iki šiol neatradome ir vis dar ieškome mūsų poreikius tenkinančio interneto tiekėjo bei plano. Interneto lėtumas dar nebūtų problema, tiesiog visokios subtilybės, jog galėtum juo naudotis taip, kaip mums reikia, šiek tiek veda iš pusiausvyros. 

Pavyzdžiui, dukrai reikia išsiųsti padarytus namų darbus. Laiko iki išsiuntimo termino pabaigos likę vos kelios valandos, o to padaryti negalime, nes internetas yra apribotas. Apribojo, nes parsisiuntėm elektroninį paštą.
 
Interneto subtilybėmis pasidalinsime atskirai straipsnyje, kai atrasime tinkamiausią mums tiekėją ir planą.

4. Dažnai sutinkama Filipinuose šeima – užsienietis vyras ir vietinė filipinietė žmona. Tikriausiai teko girdėti, jog filipiniečių šeimos yra gana gausios. Penki – septyni vaikai standartinė filipiniečių šeima. Jau tapę papročiu vieną dukrą ištekinti už užsieniečio. Filipinietės atrodo labai jaunai, sako nuostabios, nepiktos, švelnios, darbščios žmonos. Taigi, europiečiams bei amerikiečiams vyrams čia tikras rojus.

5. Filipiniečių draugiškumas ne tik turistams užsieniečiams, bet ir saviems. Pačią pirmą dieną, važiuojant iš oro uosto ir sustojus prie parduotuvės, mašina nebeužsivedė. Mašina stovėjo ant nedidelio kalnelio. Vairuotojas paprašė kelių aplinkinių, jog pastumtų. Pastūmė. Tačiau mašina neužsivedė ir išvažiavus iš stovėjimo vietos, iš karto atsidūrė tikrai labai judrioje gatvėje. Oi Lietuvoje būtų užpypsenę, oi būtų užkeikę. O čia – dar daugiau vyrukų atbėgo stumti mašiną. Mes sėdim, kikenam, dukra spygauja. Nustūmė iki didelio kalno, nuriedėjom, užsivedėm. Visos šios istorijos esmė, jog supratę situacijos sunkumą, neburbėjo, nepyko, nerėkė, o tiesiog drauge padėjo iš jos išeiti.

6. Maistas. Supratome, jog namie gaminti maistą neapsimoka. Pigiau nusipirkti vietinių moteriškių pagamintą maistą, kurį pardavinėja savo sukaltose pašiūrėlėse. Iš pradžių atrodė neskanu, nesveika, nešvaru, bet paragavom ir nusprendėm, jog visai neblogai. Aišku, aplinka paprasta, ne restoranas, lėkštės plastmasinės, tačiau visa mūsų keturių asmenų šeima papietaujame už tris eurus. Paskaičiavome, jog net patiems gamintis panašius patiekalus, kainuoja brangiau. 

Čia galima pasirinkti visko: makaronų, žuvies, troškinių, mėsos, daržovių. Vienintelio dalyko, ko mums trūksta, tai šviežių daržovių, tokių kaip agurkai, pomidorai, salotos. Nesakome, jog čia valgome kiekvieną kartą, tačiau jau dabar nespjauname į tokias vietines valgyklėles.

Taigi tiek atradimų. Gyvename toliau ir ieškome naujų dalykų bei išgyvenimų.

Be autorės sutikimo teksto platinti bei kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

read the rest

Gyvenamasis būstas Filipinuose

posted on lapkričio 29, 2017 by Žalia Rožė posted in Patarimai keliaujantiems

Sulaukiame daug klausimų dėl gyvenamojo būsto nuomos Filipinuose. Kokia kaina? Ką galima gauti? Kadangi mūsų paskutinės savaitės buvo užimtos kaip tik tokio būsto paieškomis, pasidalinsime už kiek, ką, kur galima rasti ir kur ieškoti.
 

Laikini namai

 
Dar būdami Lietuvoje, internetu susiradome namą – vilą, kurią rezervavomės mėnesiui. Ilgam laikotarpiui neėmėm, nes:

1. Norėjome gyvai pamatyti, ką nuomojamės ir ar tai mums patiks ilgam laikotarpiui gyventi;
2. Tikėjomės, būdami vietoje, susirasti geresne kaina, nei galima susirasti internete.

Taigi būdami Lietuvoje išsirinkome vilą už 650 eurų mėnesiui, plius elektra ir vanduo. Po ilgos istorijos gavosi taip, jog vilos savininkas mums pakeitė į namą (Lietuvos standartais tai vadintume kotedžu) su baseinu ir trim miegamaisiais. Kaina mums liko ta pati, tačiau realiai kaina jo būtų apie 900 eurų mėnesiui plius komunaliniai. Namas - idealus, švarus, erdvus, švarus. Vienintelis jo minusas – toli nuo jūros. Pėstute būtų per toli ir sudėtinga su vaikais per karščius eiti. Važiuojant apie 20 minučių kelio. 
 


Kaip ieškojom naujų namų

 
Gyvenamojo būsto Filipinuose, Bohol saloje ieškojome keliais būdais.

Pirmasis būdas, tai www.airbnb.com bei www.booking.com ieškojome mums tinkamų variantų, rašėme savininkams žinutes, derinome ilgalaikės nuomos kainas, susitardavome susitikti vietoje, apžiūrėti namus.

Jeigu kainos trumpalaikei nuomai yra nuo 40 iki 100 eurų už naktį, ilgalaikės nuomos kaina tampa žymiai mažesnė. Aišku, dėl šios priežasties atsisakydavo nuomoti ilgalaikei nuomai arba kaina būdavo tikrai labai didelė.

Dažniausiai nekilnojamojo turto nuoma užsiima užsieniečiai (amerikiečiai, vokiečiai, kiniečiai ir kt.). Jų nuomos kainos pakankamai didelės – ne filipinietiškos. Tačiau vilos būna tikrai tvarkingos, pritaikytos gyventi pagal europietiškus įpročius. Taip pat galima rasti ir vietinių siūlomo nekilnojamojo turto nuomos pasiūlymų. Kainos mažesnės, švara ne itin pasižymi. Dažniausiai tokių pasiūlymų nėra internete. Reikia tiesiog ieškoti vietoje.

Taigi antrasis mūsų paieškos būdas buvo tiesiog sėsti ant motorolerio ir pakelėse ieškoti skelbimų dėl nuomos. 

Trečias būdas – klausinėti visų, gal kas pažįsta, žino, kas nuomuotų gyvenamąjį būstą. Ypač užsieniečiai, gyvenantys Filipinuose pasiryžę padėti visais įmanomais būdais. Net ir gavome pasiūlymų, jog jeigu nerasime tinkamo būsto, galėsim trumpam pagyventi pas juos. 

Ieškoti gyvenamo būsto prieš Kalėdas tikrai yra sudėtinga, nes gruodžio mėnuo – vienas iš laikotarpių, kai į Filipinus atvyksta tikrai daug turistų. Taigi, labai dažnai vilos būdavo laisvos tik nuo sausio, vasario mėnesių.
 

Gyvenamas būstas Bohol saloje, Filipinuose

 
Kaip bebūtų variantų radome tikrai nemažai gerų ir protinga kaina. Tačiau mums ne visada viskas tiko, nes turėjome augintinį Mančesterį. Ne visuose namuose buvo kiemas ir sąlygos laikyti gana nemažą šuniuką. Tačiau nepasidavėme ir iki galo ieškojome mūsų visiems šeimos nariams tinkamus namus.

Dalinamės, ką galima rasti ir už kokią kainą nuomotis negyvenamą būstą ilgam laikotarpiui. Atminkite, jog tokių kainų trumpai nuomai galite ir nerasti.

Namas džiunglėse. Mes jį taip pavadinome, nes jis pastatytas viduryje miško – džiunglių, salos viduryje, nuošalioje vietoje. Labai gražus, dviejų miegamųjų kambarių, su didžiuliu terasa bei kiemu, kuriame ganosi laukinės vištos su viščiukais ir gaidžiais. Buvo laaaabai toli nuo jūros ir baseino nebuvo. Mes jį norėjome nuomotis, bet vėliau savininkas persigalvojo ir nusprendė namą parduoti. Nuomos kaina 530 eurų. Į šią kainą įėjo komunalinės išlaidos.
 
 
 
Italų namas. Taip jį pavadinome, nes prieš tai gyveno italų šeima. Puikus, šalia upės, labai gražūs aplinkui vaizdai. Trys miegamieji. Kaina 350 eurų. Tačiau kol derinom dėl šuns laikymo, atsirado kiti nuomininkai. Tikriausiai be augintinio.



Radome labai daug namų, kurie iki galo nesutvarkyti. Pastatyti naujai, tačiau be baldų, viduje jau apsigyvenusios skruzdėlės, driežai. Kaina nuo 300 eurų. Tačiau tokiems namams dar reikia daug darbo ir investicijų. Šio namo, kuris yra nuotraukoje, trečio aukšto vaizdas nepakartojamas - su plačiu jūros vaizdu.

read the rest

Kodėl bilietai į vieną pusę?

posted on lapkričio 15, 2017 by Žalia Rožė posted in Pozityvios mintys

Ruošiantis išskristi į Filipinus ir kam nors papasakojus, jog bilietus turime tik į vieną pusę arba nežinome, kada grįšime, pasigirsta klausimas: „Labai įdomu, kodėl žmonės taip paima ir nusprendžia?“

Prieš atsakydama, kiekvieną kartą to paties paklausiu savęs. Kodėl? Žinau, jog priežasčių yra labai daug ir kiekvieną kartą vis bandau atrasti dar naujų arba patikrinti jau žinomas, ar į jas nepasikeitė požiūris.
 

Gyvenimo tempas

 
Viena svarbiausių priežasčių – tai noras atitrūkti nuo šiuolaikinio gyvenimo tempo. Gyvenome Lietuvos sostinėje Vilniuje. Vaikai lankė skirtingas ugdymo įstaigas, skirtingose miesto pusėse. Turėjome du šeimos verslus – kitaip tariant, dirbome per du darbus, būdavo laikotarpių, kai dirbdavome dar kur nors papildomai, kokiame nors projekte.
 
Gyvenimo tempas buvo beprotiškas. Kėlimasis 5.50 valandą ryte. Dukros vežimas (atstovėjimas kamščiuose) į mokyklą. Kai atidarė Vakarinį Vilniaus aplinkelį, mūsų miego trukmė pailgėjo net 45 minutėm! Sūnaus vežimas į darželį, skubėjimas į darbus, susitikimus. Pasibaigus dukros pamokoms, vežimas į būrelius. Nuolatinis darbo ir vaikų vežiojimo, darbų skubėjimo atlikimo, nes visiems visko jau reikėjo vakar, stovėjimo kamščiuose derinimas. Nuolatinis skubėjimas, balansavimas tarp spėjimo ir vėlavimo.

Kiekvieną kartą grįžus iš atostogų, bandydavai sau pažadėti, jog taip neskubėsi, jog bandysi gyventi ramiai, aiškesnėmis mintimis, didesniu dėmesiu sau ir šeimai. Tačiau Vilniaus gyvenimo tempas po poros savaičių įtraukdavo į dar greitesnį gyvenimo tempą, nepaisydamas tavo norų bei planų. Dažnai save paguosdavai, jog visi draugai, pažįstami taip gyvena – todėl mūsų šeima ne išimtis.

Vis dažniau ir dažniau jausdavome giliai širdyje, jog mes taip gyventi nebenorime. Dažnai pagalvodavome apie kraustymąsi gyventi į lietuvišką kaimą. Tačiau kaime mums šaltuoju metų laiku gyventi nesinorėjo. Todėl pradėjome ieškoti kaimo, kuriame visada būtų šiltas oras. 

Geras oras

 
Geras oras – tai irgi viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl išsikraustėme gyventi į Filipinus. Visada buvome šilumos mėgėjai. Jausdavome, jog tiek anksti ryte keltis, tiek su šypsena gyventi, tiek daugiau darbų atlikti mums yra lengviau, kai už lango šviečia saulė. Na net jeigu nešviečia, tai bent nereikia apsirengti kelis sluoksnius drabužių, jog nesušaltum. Marškinėliai ir šortukai arba lengva vasariška suknelė – ir visa diena lengva, neapsunkusi.

Lietuvos švietimo sistema

 
Dar viena iš svarbių priežasčių, kodėl pradėjom žvalgytis gyventi kitur – tai Lietuvos švietimo sistema. Kadangi mūsų šeimoje yra du vaikai, mums tai aktualus klausimas. 

Šiuo metu dukra yra penktokė. Taip susiklostė gyvenimas, jog dvi pirmas klases mokėsi privačioje mokykloje, o kitas dvi pradines klases – valstybinėje mokykloje. Turėjome labai gerą progą palyginti šias dvi mokyklas.

Privačioje mokykloje turėjome tikrai labai gerą, šiuolaikišką mokytoją, kuri pamokas vesdavo ne tik prie suolo. Vaikai kontrolinių darbų laukdavo kaip įdomiausio dalyko. Patys mokiniai būdavo suinteresuoti daryti papildomus projektus, papildomai mokytis, domėtis naujovėmis, kurti, skaityti knygas. Niekada nebuvo nenoro ir sunkių rytų keltis į mokyklą. Dukra puikiai mokėsi, buvo kūrybiška ir besidžiaugiantis gyvenimu vaikas.

Po dviejų klasių, pakeitus mokyklą į valstybinę, palaipsniui visa to neliko. Ne iš karto tą pastebėjome, bet ketvirtų mokslo metų viduryje suvokėm, jog vaikas visiškai pavargęs, piktas, mokosi ne dėl to, jog jam tai patinka, o dėl to, kad reikia, kad vyksta klasėje konkurencija, o ji nori neatsilikti nuo kitų. 

Kažkada atėjusi iš mokyklos dukra sako: „Mama, kaip gerai, kad aš gerai mokausi ir laiku visus namų darbus atlieku.“ Labai nustebau tokiomis mintimis, o dar labiau mane nustebino atsakymas į mano klausimą, kodėl? „Na mokytoja labai bara tuos vaikus, kurie blogai mokosi ir laiku neatlieka namų darbų.“ Taip, tokiu būdu yra įbauginami net ir tie vaikai, kurie gerai mokosi. 

Tikrai mums patiko mokytoja, mes ją labai mylėjom, bet vis tiek ta sena užsilikusi mokymosi sistema, jau nebetinkama šiuolaikiniams vaikams. Iš kūrybiško vaiko liko pagal sistemą besimokantis žmogutis

Supratome, jog toliau taip mokyti savo vaikų nenorime. Taip pat atėjo laikas ir mūsų jaunesniam sūnui galvoti apie mokyklą. Jeigu mūsų dukra sugebanti ramiai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, sūnus yra toks, kuris tikrai dar pusę dienos nemokantis išsėdėti ramiai mokyklos suole, kuris nepatikusiom aplinkybėm pradės smarkiai maištauti. Taigi reiktų galvoti apie dviejų vaikų vedimą į privačią mokyklą. Žinant Lietuviškų privačių mokyklų kainas ir paskaičiavus, kokia tai suma šeimai gaunasi per mėnesį -pakankamai didelė suma. Paskaičiavome, jog vien tik už pinigus, kuriuos išleistume Lietuvoje už vaikų mokslą, mes galėtume leisti vaikus Filipinuose į tarptautinę mokyklą bei ramiai visa šeima pragyventi (neskaičiuojant gyvenamojo būsto išlaidų). 

Švietimo tema būtų galima kalbėti tikrai daug. Taip pat neteigiame, jog valstybinės mokyklos nėra tinkamos leisti vaikus į jas. Tačiau norint užauginti kūrybiškus, laimingus, savimi pasitikinčius vaikus, valstybinės mokyklos nėra tam pasiruošusios. Jų mokymosi sistema yra pasenusi ir visiškai nepritaikyta šiuolaikiniams vaikams arba reta mokykla yra tą padariusi. Ir tai savaime aišku, pasižiūrėjus į mokytojų atlyginimus.
 

Kažką keisti gyvenime

 
Supranti giliai širdyje, jog reikia kažką keisti gyvenime. Išbandyti kažką naujo, nepatirto, skirti laiko sau, pamąstyti apie gyvenimą, jo prasmę, pagyventi tarp žmonių, kurie yra tiesiog laimingi, daug šypsosi, kur skubėjimas ir tiesiog prabangių dalykų vaikymasis yra svetimas.

Jau prieš išvykstant gyventi į Filipinus esam kelis kartus lankęsi Azijoje. Čia jaučiamės kažkaip ypatingai, lyg čia būtų mūsų šaknys. Širdis ir siela atsigauna. Ir dabar, kai jau mes pradėjome čia gyventi, jaučiame tokį didžiulį džiaugsmą, jog nesame save apriboję laiku, kiek čia būsime. Todėl ir pirkome bilietus tik į vieną pusę.

Be autorės sutikimo teksto platinti bei kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

read the rest

Ar baimė yra mūsų draugė?

posted on birželio 29, 2017 by Žalia Rožė posted in Pozityvios mintys

Dažnai tenka išgirsti apie save, apie mūsų šeimą, jog esame drąsūs, nieko nebijome. Ar tikrai mums baimė neegzistuoja? Ar darome viską, ko paprastai žmogus bijotų? Ar mums svetimas baimės jausmas?
 

Ar lengva nugalėti ir kaip įveikti baimę?

 
Prieš šešis metus mes su vyru buvome nuvykę į Amerika, į keturių dienų Tony Robbins seminarą. Pirmos dienos vakare, visi keturi tūkstančiai seminaro dalyvių ėjome basi per karštas žarijas. Tai buvo pirmas mūsų toks baimės išbandymas. Stovi prie karštų žarijų ir deriesi su baime:

- Visi eina per žarijas, nieko nenutinka. Aš irgi taip galiu!
- O, ne! Taigi degančios žarijos, basos kojos. Susideginsi. O jeigu dar eidama kur nors užkliūsi, parkrisi – rankos, veidas liks randuotas. 
- Na bet šitiek žmonių eina ir nieko nenutinka. Ir aš galiu. Juk aš galiu?! – bandau save įtikinti.
- Jiems pasisekė, bet tu tai tikrai susideginsi kojas, labai skaudės, - nepasiduoda baimė.
O žarijos tamsoje tik šviečia, raibuliuoja. Daugiau nieko kito nematai - tik jas. Supranti, kad jos iš tikrųjų yra labai karštos. Visas kūnas, visi pojūčiai tave įspėja, jog to nedarytum, nes tai pavojinga.
- Na bet Aš nebūčiau Aš, jeigu dabar nepereisiu! Cool moss! 

Kaip mažas vaikas baimei parodai liežuvį ir žengi žingsnį karštų žarijų link. Trumpa akimirka ir tu jau kitoje žarijų pusėje. Apima didžiulė laimė, pasitikėjimas savimi, supranti, jeigu jau įveikei deginančias žarijas basomis kojomis, tai visa kita gyvenime bus įveikiama paprastai. 
Buvau įsitikinusi, jog visi seminaro dalyviai perėjo per žarijas. Tačiau antrą seminaro dieną teko bendrauti su žmonėmis, kuriuos vis tik užvaldė baimė ir jie jos nenugalėjo. Jie neperėjo per karštas žarijas, nepajuto to didžiulio pasitikėjimo savimi jausmo. 
 

Kaip atsikratyti baimės kiekviename gyvenimo iššūkyje?

 
Po to karto, kai įveikėme baimę Amerikoje, per karštas žarijas teko eiti dar tris kartus. Paskutinį kartą prieš kelias dienas per Jonines. Ir ką jūs galvojate? Su baime reikia derėtis kiekvieną kartą taip, kaip derėjausi patį pirmą kartą. Ji stovi visada šalia, laukia tinkamo momento parodyti savo veidą.
Kaip Tony Robbins sako: „Baimė – tai tiesiog nuojauta, jog mums reikia būti pasirengusiems nemaloniems įvykiams.“* Reikia neleisti jai užvaldyti minčių, kūno. Su baime reikia draugauti. Kiekvieną kartą padėkoti jai, jog įspėjo apie galimus nemalonumus, galimą skausmą, nusišypsoti sau ir drąsiai žengti žingsnį į priekį.
Mes savo gyvenime susiduriame su daugybę situacijų, kur bijome. Ar mes nebijome su visa šeima kraustytis gyventi į tolimą Azijos šalį? Aišku, jog bijome. Baimė mums užduoda daugybę klausimų. Ar tikrai mums ten patiks gyventi? Ar vaikams pasiseks prisitaikyti prie naujos kultūros? Ar vaikams pavyks išmokti gerai bendrauti anglų kalba, juk ją moka minimaliai? Ar mums vis tik nebus per karšta? Ar mes ten nesirgsime mums nepažįstamomis ligomis? Ar ten bus tinkama sveikatos priežiūra, jeigu mums to reikės? Ar mums užteks pragyvenimui pajamų, kurias esame susiplanavę užsidirbti gyvenant ten?... Ir dar daugybę AR?

Kiekvieną kartą, susidūrus su baime, su jos užduodamais klausimais, prisimename savo pirmą ėjimą per žarijas basomis kojomis. Prisimeni, kaip baimė buvo sukausčiusi tavo kūną, kai tam tikrais momentais norėjai apsisukti ir pasiduoti. Prisimeni, kai baimei neleidai tavęs užvaldyti ir kai padarei taip, kaip pats norėjai. Ir viskas gavosi kuo puikiausiai! Nepasiteisino nei vienas baimės nuogąstavimas. Tada atsiranda jėgų ir pasitikėjimo savimi. Tada darai ir sieki tai, ko visada svajojai. 

Apie gyvenimą egzotiškoje šalyje arba kaip mes paprastai įvardindavome „gyventi ten, kur visada šilta, kur nėra žiemos“, svajojome daugiau nei dešimt metų. Tačiau visada kalbėjome, jog tai bus ateityje. Ir tik prieš tris metus į savo šeimos svajonių knygutę išdrįsome įrašyti šį savo norą. Šiai svajonei įgyvendinti buvo nustatytas terminas - 2017 metų vasaros pabaiga. Svajonė pildosi tik kelių mėnesių paklaida. Ir negi dabar leisime baimei užvaldyti mus? Geriau gailėtis pabandžius, negu visą gyvenimą kankintis su klausimu: „O kaip būtų buvę, jeigu būtume pasiryžę?“

Be autorės sutikimo teksto platinti, kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

* Anthony Robbins "Pažadinkite savyje milžiną". 2009, 311 pus. 

read the rest

Kada paskutinį kartą nieko neveikei?

posted on gegužės 11, 2017 by Žalia Rožė posted in Pozityvios mintys

Šiuolaikinio gyvenimo ritmas: didžiulis darbų, kuriuos turėjai atlikti jau vakar, netrumpėjantis sąrašas, nes vietoj vieno atlikto darbo stoja du nauji, nuolatinis skubėjimas, vidinis jausmas, jog turi nesėdėti vietoje ir kažką daryti, nes už tave niekas nepadarys arba konkurentai tai greičiau padarys. Ir kaip beskubėtum, kiek bedirbtum, kiek bedarytum, vis tiek negali pakeisti situacijos. Ir tu esi ne vienas. Visur, kur pasisuksi, visi žmonės užsiėmę. Užsiėmę vaikai, nes jiems užduota daugybė namų darbų, užsiėmęs sutuoktinis, užsiėmę draugai. Kada paskutinį kartą skambinai draugams tiesiog šiaip? Vis nėra kada, nes esame užsiėmę. Esame įsisukę kažkokiame „užimtumo rate“

Kada paskutinį kartą nieko neveikei?

 
Šį klausimą sau uždaviau, kai vieną dieną sau leidau keliomis valandomis nustoti dirbti ankščiau nei įprasta ir tiesiog pailsėti, pabūti su savimi.
Visų pirma, jautėsi didžiulis diskomfortas prieš visus kitus aplinkinius – bendradarbius, šeimos narius, vaikus. Va jie dirba, mokosi, kažką veikia, o tu – nieko. Veltui gaištamas gyvenimo laikas.
Antra, vidinis noras kažką daryti. Tiesiog visas kūnas, protas nepratęs nieko neveikti. Kaip tai gali būti? Na gal vis tiek, paskaityti kokį straipsnį, sužinoti naujienas, o gal langus išplauti, juk jau pavasaris? Na bent jau pasižiūrėti kas vyksta socialiniuose tinkluose! Ai, bent jau naudingą knygą paskaitysiu...
Trečia, nieko neveikdamas jautiesi didžiausiu tinginiu pasaulyje. Gyvenimas pasidaro nuobodus.
 

Ar nieko neveikti yra blogai? Ar reikia mums panuobodžiauti?

 
Ir štai netyčia randu visai neseną straipsnį, kuriame parašyta: „Įdomu, kad moksliniuose tyrimuose teigiama, kad šio jausmo reikėtų ne vengti, bet jį priimti. Žmogus turėtų atrasti pusiausvyrą tarp aktyvios veiklos ir nuobodžiavimo, jeigu nori, kad jo psichinė būklė išliktų stabili.“* O štai tarp daugybės darbų rutinos telefonai, planšetės, kompiuteriniai žaidimai ir panašūs dalykai mums visiškai nepadeda. Mes jų pagalba nebeturime nei vienos laisvos minutės, kurią galėtume skirti nieko neveikimui, nuobodžiavimui. 
 

Laikas sau

 
Ar pastebėjote, jog po atostogų žmonės tampa kūrybingesni, išsigrynina svajones, išsikelia naujus tikslus? Ir tai todėl, jog jie turėjo laiko nieko neveikti ir šiek tiek panuobodžiauti. Reiškias šiek tiek nieko neveikimo – į naudą mums patiems, šeimai, aplinkiniams bei darbinei karjerai.


Sustokime trumpai akimirkai ir atitrūkime nuo darbų

 
Labai gražūs ir tikslūs publicisto Andriaus Navicko žodžiai: „Laikas sau – labai svarbu. Tai ne egoizmas, bet būtina meilė sau, be kurios ir kito mylėti negalėsime.“ 
Taigi raskime minutę atidėti į šalį ne tik ilgąjį darbų sąrašą, bet ir visus išmaniuosius telefonus, planšetes, kompiuterius. Ar žinote, kas tada gali nutikti? Jūs pailsėsite, atrasite savo kūrybiškas galias. Pradėsite mąstyti visai kitaip. Gal staiga sugalvosite, kaip reikia paprasčiau ir greičiau atlikti darbą iš „ilgojo sąrašo“? Gal apims jus įkvėpimas parašyti eilėraštį, o gal iškepti pagal savo receptą pyragą, gal nutapyti paveikslą? O gal tiesiog pailsėsite, nuslūgs jūsų užkilusios emocijos, būsite linksmesnis, pozityvesnis, kantresnis su vaikais? Būsite tiesiog darbingesnis.
 

Keli patarimai, ką daryti, jog atitrūktum nuo darbų ir minutėlę nieko neveiktum? 

- Padėkime į šalį išmanųjį telefoną, planšetę, kompiuterį ir visus kitus išmaniuosius prietaisus. Siūlau bent vieną dieną per savaitę pasidaryti be išmaniųjų prietaisų DIETĄ. Neskaityti naujienų portalų, nesižvalgyti po socialinius tinklus, nežaisti kompiuterinių žaidimų, o juo labiau nedirbti. 
- Kiekvieną vakarą eiti pasivaikščioti. Nesvarbu kur gyventumėte – mieste, užmiestyje ar kaime, tikrai rasite takelį, kuriuo būtų malonu pasivaikščioti bent 15 minučių. 
- Susitvarkykime garažą (arba kokią kitą mūsų aplinkoje esančią netvarkingą vietą). Tikrai nuobodus darbas. Tačiau nustebsite, kai po tokios nuobodžios veiklos išsivalys visa galva, o darbo rezultatai jus džiugins ilgą laiką.
- Jeigu turite vaikų, praleiskite laiką su jais. Tiesiog žaiskite jų žaidimus, stebėkite juos, pieškite, dainuokite, šokite su jais net jeigu ir nemokate.
- Kada paskutinį kartą dėliojote galvosūkį PUZZLE? Imkitės darbo – bent 1000 detalių PUZZLES. Pamatysite – tai daug geresnis užsiėmimas, nei naujienų portalų skaitymas apie ekonomiką, verslą, kriminalinius nusikaltimus, žvaigždžių gyvenimą.
- Užsiveskite užrašų knygutę, kur galėtumėte rašyti savo mintis. Tai bus naudingiau jums, nei dalintis socialiniuose tinkluose apie tai, ką valgėte šį rytą.
- Tiesiog pamiegokite. Tikrai tikiu, jog daugeliui, kaip ir man, trūksta miego. Ar žinojote, jog 15 minučių pietų miego „perkrauna“ galvą, žmogus jaučiasi darbingesnis, pagerėja jo atmintis.

Taigi leiskime sau pailsėti ir atrasti būdų neužimti savo smegenis tariamomis pramogomis. Pajuskite tikras gyvenimo verbybes.

Tai mano atrasti būdai, kaip atitrūkti nuo kasdieninių darbų, įtampos. Jeigu turite daugiau pasiūlymų, laukiu komentaruose.
 
 
* http://priekavos.lt/irodyta-nuobodziauti-gali-buti-naudinga/

Be autorės sutikimo teksto platinti bei kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.
 

read the rest

Kas Jums yra šeima?

posted on balandžio 20, 2017 by Žalia Rožė posted in Šeima

Velykų rytą džiaugiausi, jog turiu ŠEIMĄ. Kai esame visi septyni kartu – jaučiu mūsų ŠEIMOS tvirtybę, pilnumą, tą išbaigtą jausmą, jog visos tavo širdies dalelės vietoje. Nepaprastas jausmas, kai žinai, jog kiekvienu šeimos nariu gali pasitikėti, gali rasti supratimą, ramybę, džiaugsmą. Žinai, jog net staiga įsižiebus kivirčui, jis bus bus „užgesintas“ apsikabinimais ir bučiniais.

Dažnai manęs klausia, kodėl keliaujame su vaikais, o dažnu atveju su tėveliais ir seserimi? Kodėl šventės, išvykos, laisvas laikas yra kartu su šeima? O kaip gi kitaip, jeigu ne su jais? Jeigu visi kartu būdami jaučiamės geriausiai.

Būti kartu visai šeimai, mūsų giminėje yra didelė vertybė. Mano abudu seneliai mirė, kai aš buvau dar visai maža. O abidvi močiutės su mumis gyveno iki šių dienų. Abidvi sirgo gana sunkiomis ligomis, abidvi teko slaugyti, prižiūrėti, rūpintis. Mano tėveliai, mūsų visa šeima visada buvo kartu iki paskutinės jų gyvenimo minutės. Nebuvo net minties perkelti gyventi į senelių namus ar išvažiuoti kur nors gyventi kitur. Visada buvo stiprus jausmas, jog turime būti kartu.

Turėti ŠEIMĄ – tai būti meilės dalimi, kurią gausi ir kurią dalinsi likusį savo gyvenimą. Meile, kuri šeimos gyvenime yra svarbiausia. Ji padeda įveikti visus sunkumus, su kuriais tenka susitikti gyvenime. Visada gali pasiguosti skausmais, išgyvenimais bei pasidalinti džiaugsmais ir pasiekimais. Tai žmonės, kurie tave supras, kurie patars, padės, be pavydo kartu pasidžiaugs.

Šeimos meilė – tai pagrindinis gyvenimo variklis, pasitikėjimo savimi šaltinis. Mylėkite savo šeimą, būkite kuo daugiau kartu, keliaukite kartu, juk namai, šeima ne ten, kur jūsų pastogė, o ten, kur visi šeimos nariai kartu. Net jeigu tai būtų po tiltu. 

 

Be autorės sutikimo teksto platinti, kopijuoti negalima. Tekstu galima dalintis tik su nuoroda į pagrindinį šaltinį.

read the rest

All for Joomla All for Webmasters